Žiūrėjimo ir sielos kryptis Už devynių jūrų ir devynių kalnų yra kraštas… Lipant per kalnus, perėjoje, pačioje aukščiausioje vietoje, statomi akmenų bokštai, ar tibetietiškai lhatsi (dievų viršūnė) Toje, pačioje sunkiausioje vietoje, ant perėjos, aukojant savo energiją, statomi bokštai- turai- stupos.
Tibetiečiams tai auka vietos dievybėms ir dvasiom. Kas man tai? Kad man tai. Kas tau tai? Kad tau tai. Kad tai tai. Taip ir brendant per upę, ar upelę, taip ir brendant per Vilnelę. Kaip žinom Užupietis yra tas, kuris perbrido upę, kuris pasiekė kitą krantą. Kur jis po to begyventų neturi išskirtinės reikšmės. Užupietis tai vidinė kategorija. O brendantis per upę pavaizduotas ir Vilniaus miesto herbe. Gal tai ir yra pradinė Užupio legenda apie žmogų, kuris tikėjmo pilnas perbrido per upę ir tapo užupiečiu, tibetiečiu ar tuo kuris YRA. Kartais brendantis pastato bokštą vietos dievybėm ir dvasiom, kartais pastato, kaip ženklą, kartais pastato tiesiog, kad gražu, kartais net nežinodamas ir pats kodėl. Kartais potvynis ir audra visa tai nuplauna ir nuneša. Ir vėl jis iš naujo stato. Kartais pakabina maldų vėliavą. Niekada ne per vėlu gyventi. Niekada ne per vėlu perbristi į kitą krantą. Niekada ne per vėlu atrasti savo kryptį.