Torčelo šventykla ir Atilos sostas

Torčelo – gal nedaug kas girdėjo tokį pavadinimą, ir iš tų kas buvo Venecijoje. Reikia permatyt Veneciją nuo vieno krašto ligi kito, prisivaikščioti jos labirintais iki kruvinų nuospaudų ant kojų, ar prisiplaukioti kanalais, besigrožint jos ištaigingais rūmais. O galima tiesiog netyčiom įlipti į laivą plaukiantį po Venecijos lagūnos salas, arba turėt gerą draugą, užaugusį šiame mieste, kuris parodys vandens kelią į Torčelo salą.

Kadaise čia kūrėsi pirmieji lagūnos salų gyventojai. Šioje saloje buvo galingo ”barbarų” valdovo Atilos rezidencija. Čia jis rengėsi tolimesniems žygiams, čia jis buvo sunkiai pasiekiamas ir savo priešams, ir iš čia jis galėjo grožėtis grakščiomis Alpių viršūnėmis, kylančiomis prie horizonto. Ir net dabar čia stovi žavus akmeninis Atilos sostas. Jis atlaikė ne vieną amžių, ne vieną perversmą, o ir dabar atkeliaujančių turistinių ”valdovų” gludinamas toliau sau stūkso jaukioje medžio paunksmėje. Sėskis ir žvelk pro šulinį į didingą šventyklą, į pasaulį, į dangų virš visko ir gal šiek tiek į save, sėdintį tokiame soste.

O kokia didžiulė bažnyčia iškilusi tarp šių žalių salelių, smaragdinio vandens ir plasnojančių baltųjų garnių. Tokios mozaikinių freskų didybės, gilumos ir apimties, nepamenu kur regėjau. Ir visa tai šalia keleto gyvenamų namelių. Jei kas ir lankydavo šią bažnyčią, tai būtinai turėdavo plaukti per lagūnos plotus ir užutekių labirintus. Visas šis vaizdas mane tarsi ištraukia iš šio laiko ir įmeta į matymą tų žmonių, kurie kūrė šį meną, kurie čia gyveno, kurie statė šią šventovę, kurie buvo čia… Tarsi laukinėj gamtoj staiga išnyrantis neapsakomas kultūrinis šedevras. Ką jau ką, o tai, būnant Venecijoj, tiesiog svarbu aplankyt, tiesiog būtina.

Užlipsiu į bokštą, didingai iškilusį, virš salelių ir vandens plynių. Lipu ir lipu, o galo vis nematyti. Pora laiptelių, posūkis, vėl pora laiptelių, po to lygi, kylanti plokštuma, vėl pora laiptelių, vėl posūkis ir taip daugybę kartų, palei vidinę bokšto sieną.Tai kas atsiveria iš viršaus atperka kojų drebėjimą. Į visas puses- beribiai toliai su keistai išsirangiusiais kanalais, nedideliais medžiais ir krūmokšniais, įvairūs laivai ir laiveliai, plaukiantys lagūnos vandenimis, o ten toli prie horizonto, Venecijos grakštūs bokštai matyti.

Kiek arčiau plyti naujai kuriamos salos. Tai didžiuliai plotai, iškasto iš lagūnos molio ir sutvirtinto medinių polių sienomis. Po juos laksto tik rudagalviai kirai, palikdami grakščias pėdas. Žmogui ten stotis, kol kas dar nepatariama, galima įsmegti, bent jau švarus tikrai neišeisi. Maži žolės kuokšteliai jau kabinasi į naująją žemę ir dar nežinia, kas čia bus po daugelio metų.

O koks jaukus kiemelis apačioje prie šventyklos. Puošni siena su senųjų rūmų likučiais, kolonų nuotrupom ir papuošimo detalėmis- tikras antikos antikvariatas lauke. Ir istorija čia laikoma ne tai kas buvo praėjusiame amžiuje, o tik tai kas prieš porą tūkstančių metų. Kiek kitoks laiko matavimas.

Netoliese tiesiog nerealiai grakšti skulptūra kolonos viršuje- šventoji ar deivė nusileidus žemėn. Ji grakščiai, gracingai balta ir lengva spindi žydro dangaus fone ir nesuprasi iš kur sklinda jos žavesys. Tiesiog taip yra ir tiek. Žiūriu užvertęs galvą ir nenoriu eiti niekur toliau.

Žalsvas vanduo ramiai tyvuliuoja ir laukia, kol aš į valtį įlipsiu ir nuplauksiu tolyn, medžiais apžėlusiais kanalais pro nendres ir namelius vis tolyn ir tolyn. Baltas, baltas garnys prieš akis į dangų pakyla. Gera sielai skristi ir kūnui į vandenį spindintį pasinerti.

mahatma marius