Stiklo karoliukų žaidimai

Žaidimas stiklo karoliukais kas tai, o kas tas žaidimas iš viso yra. Imu ir žaidžiu. Kuo aš žaidžiu? Ar kas manim Žaidžia. Pamenu kadaise vaikystėje Žaisdavau stebuklingais įsivaizduojamais daiktais esamus daiktus paversdavau norimais, o kas gi dabar? Kas liko iš viso to? Kamuolio vaikymas ar rutulio mėtymas stengiantis numušti kuo daugiau kėglių. Duok man mano kamuolį, mesk šen greičiau, aš noriu laimėti, laimėti, laimėti, laimėti…

Tradicija žaisti stiklo karoliukais buvo atrasta gana seniai ir per visą jos istoriją visko buvo daug, labai daug. Kartais visai nežymūs žaidėjai, nepalikę pėdsakų istorijoje, nulemdavo naujus virtuoziškus žaidimo posūkius, o kartais žmonės, apie kuriuos būdavo kuriamos legendos, įnešdavo tik nedidelę sumaištį šiame pasaulyje, kartais žaidimo istorijos persiduodavo tik iš lūpų į lūpas, o kartais apie tai buvo galima sužinoti ir iš rytinio laikraščio. Dar Sokratas paėmęs saują karoliukų juos dosnia ranka pažerdavo turgaus aikštėje ir su pasitenkinimu stebėdavo jų žybsinčio poveikio grakštumą. Nors ką tie stiklo karoliukai gali? Ir iš viso kam gi jie skirti? Žaidimui? O kam tie Žaidimai? Kai kas į tai žiūrėjo skeptiškai, kai kas atmestinai, kai kas smerkė,, kai kas buvo labai asmeniškas, o kai kas bandė uždraust visai šiuos paikus žaidimus. Atsirasdavo ir tiesiog besigrožinčių jų nuostabiu spindesiu, ar besidžiaugiančių jų riedėjimu. Bet tada, na ir visais laikais atsirasdavo norinčių žaisti. O tam, kad jais žaisti, pradžiai reikėdavo, nors šiek tiek gyvenimo laiko tam skirti. Norint Žaisti, reikia norėti, o gal ir mokėti, o gal ir dar kitaip. Kas žino, reikia pabandyti ir pabandyti gal kiek anksčiau, nei pensijos sulauksi. Bet galima ir tada. Niekada ne per vėlu- GYVENTI. Paėmus savo gyvenimą, kaip pačią stambiausią piniginę kupiūrą į rankas, ką aš matau? Na o ką tu matai? Tiesiog tenka pripažint kad didesnių kupiūrų nebūna. O ką daryt su tuo ką turi? Išsimainius į metus, mėnesius ir dienas galima pasijust ir labai turtingu. Labai turtingu savo gyvenimo laiku. Bet geriau pasižiūrėjus matos, kad iš esmės, o gal dėl esmės, laiko kaip tai ir neatsiranda? Tai iš kur gauti laiko stiklo karoliukų Žaidimui? Gal iš savo gyvenimo fondo? Gal iš noro gyventi džiaugsmingai? Gal iš laimės būti gyvu? Gal turiu ir kitų paslapčių?

Žvelgiu aš į riedantį stiklo karoliuką ir galvoju. Na ir ką aš galvoju? Mano mintis rieda tolyn ir artyn su stiklo karoliuku. Mano mintis- stipriai pasakyta. Iš kur aš atpažinau savo mintį? Pagal veido bruožus, formą, struktūrą, ar raštą, bangeles, įkyrumą ar kvapą? Kas pasakys man? Įdomu būtu sužinoti ar turi mintis amžių ir koks jis? O stiklo karoliukų neliko prieš mane – nėra minčių…

Kas lieka , kai nelieka minčių? Kas lieka sudužus laivui? Išminčiai pataria tai laikyti stipriausiai, arba visai nelaikyti, nes tai YRA. Gal tiesiog TAI verta nepamiršti, nors daugeliu atvejų būtų tiksliau – prisiminti. Kaip prisiminti sapną pašokus nuo čaižaus žadintuvo garso? Kaip prisiminti gyvenimą, greitai lekiant gatve? Kaip prisiminti save, prieš akis mirgant televizoriaus ekranui? Kas žino, kas žino? Na negi tie blizgantys, riedantys karoliukai? Ką jie gali žinoti, jei aš nieko nežinau. Žaisti. Taip Žaisti, beatodairiškai palaimingai, su totaliu atsidavimu ir tikėjimu, be baimės ir pykčio. Žaisti matant nenusakomai žavingas pasekmes šito žaidimo.

machatma marius

Roma

Eiti Romos grindiniu taip tarsi čia nieko tokio nėra ir nebuvo, žiūrėti į iš žemės dygstančias kolonas, tarsi į banalų reiškinį, ar gi taip įmanoma čia pasaulio mieste?