Florencijos grakštumas įstabus

Spausdinti puslapį

Menas mieste ar miestas mene – tampa visai neaišku atsidūrus šioje erdvėje. Florencijos vardas per amžius buvo ir yra susijęs su menais. Miestą įkūrė Julius Cezaris dar 59 metais prieš Kristų ant Arno upės kranto, pastatęs marmurinę kovų veteranų koloną. Galima numanyti, kad ji buvo graži , gal netgi labai. Na, o 15 amžiuj ši Toskanos sostinė suklestėjo visapusiškai- menais, rūmais, bažnyčiom, bokštais, prabanga ir ištaigingumu, kiek visko čia buvo, kiek visko čia vyko. Galima pasiskaityti Dantės Aligjerio “Dieviškąja komediją” ir sužinot apie šio miesto žmones ir garsias šeimas, intrigas ir santykius, luomus ir titulus , gal net daug daugiau nei iš istorijos vadovėlių. Daugybę metų čia šeimininkavo Mediči šeima, pastačiusi milžiniškus monumentalius rūmus – tiesiog tvirtoves. Einu pro šalį, o iki pirmo aukšto grotuotų langų nei užlipti, nei pasiekti, o jau kiti aukštai, nutolę nepasiekiamoje tolybėje. Kokios meilės istorijos, intrigos, didingi planai ir išdavystės vyko už šių mūrų? Kas žino? Kas žino…

O štai vienoj iš centrinių aikščių stovinčias skulptūras visi atpažįsta. Kas gi daugiau, jei ne didysis Mikelandželas jas sukūrė. Štai žmogus sukūręs savo gyvenimą, kurio atgarsiai su galinga jėga ataidi iki mūsų dienų. Kaip vienu žvilgsniu aprėpti penkiametrinę Dovydo skulptūrą, jos tobulas formas, baltą marmurą, neprilygstamą estetiką ir ne tik tai. Bet dar kažką, ką gali jausti penktu jausmu. O fantastiškas ir neaprėpiamas Sandro Botičelis su savuoju paveikslu “Pavasaris”, sukurtu irgi Florencijoj. Vaikštant miesto gatvelėmis apima jausmas, kad visai šalia, visai čia pat vyko ši nuostabi kūryba – gal šiame name, o gal šiuose rūmuose. O dabar į mane žvelgia šie realiai nerealūs veidai. Jie iš Florencijos aukso amžiaus, 1469-1492 metų, bet man jie liudija, kažką daugiau, kažką erdviau, kažką sunkiau pasiekiamą, nors ir visai šalia esantį. Tiesiog dabar ir čia širdimi jaučiamą, o rankom nepagaunamą.

Sustojus prie Katedros kupolo, ką aš galiu pasakyti? Ką aš galiu pasakyti, kai kupolas iškyla kažkur į aukštybes, kur tai virš varpinės ir tarsi milžiniškas grakštus gaubtas kybo virš miesto. Kokie žmonių užmojai, kokia meno didybė, kiek tam skirta gyvenimo laiko nepraktiško. Tiesiog taip, kad būtų gražu.

Kad būtų gražu gyventi pastatytas šis miestas tikriausiai… Večio tiltas per Arną, nameliai ant jo arkų, Neptūno fontanas aikštėj centrinėj Pjazza della Signorija, ir “Rojaus durys”, ar durys į rojų, spindinčios auksu su scenom iš Seno Testamento ir Mediči kapela, tikras Medičių šeimos jėgos ir didybės, gigantomanijos ir absoliučios valdžios paminklas. Viskas tiesiog persunkta estetikos dvasia – poetiniai tekstai leidžiasi į galvą, grakščios formos iškyla prieš akis. Ach, kiek čia visko.

Gatvelėje staiga sutinku spalvingą eiseną su vėliavomis ir būgnais pėsčiomis kažkur tai traukiančius. Raumeningi, sportiški vyrukai žengia apsirengę ryškiai raudonomis maikutėmis ir kelnėm. Prieš juos ir aplinkui eina vėliavininkai senoviniais ištaigingais drabužiais. Jauni būgnininkai muša būgnus, o kiek toliau eina policininkų grupelė. Už jų pasirodo jau kitos spalvos komanda- visi absoliučiai mėlyni, dar toliau visi žaliuose rūbuose, o už jų baltoji komanda. Ir tarp kiekvienos grupės nedidelė viskam pasiruošusių policininkų grupelė. Pasirodo ši eisena traukia į vieną aikštę, kautynių lauką ir ten vyks žaidimas, gal kiek panašus į regbį su didesniu kamuoliu. Tai va kam tie raumenys ir koviniai žvilgsniai.

Daug Italijos miestų turi savo specifinius žaidimus, kovas ar lenktynes. Kaip Sienos mieste ir apylinkėse visi gyvena žirgų lenktynėmis, taip čia laukia šių spalvotų komandų kovų. Įdomu tai, kad ir šis gan grubus reginys yra maksimaliai estetizuotas, išpuoštas visokiausiom ryškiom spalvom, su nuostabiom vėliavom, kurios žavingai skraido po dangų, su žirgais ir jaunais būgnininkais. Vis tik Florencija, kas bebūtų lieka Florencija.

Eisiu aš jau toliau, gal aikštėj didžiulėj prieš Pitti rūmus prigulsiu. Į saulę, šiltą, besileidžiančią veidą atsuksiu, užmerksiu akis ir užsnūdęs matysiu Botičelio sapnus beveik nepasiekiamus.

2002 m.