Berlynas (Kasilis – ašarų ir vienumos angelas)

Nenusakomai begalinis lygumų oras, miestas, apaugęs tolius, tokia minties ir daikto jungtis, ugninio angelo objektyvacija, o jis pats, jis pats ant didžiulės kolonos parko vidurį kryžkelių kryžkelėje iškilęs.

Ar tai yra TAI, ko jis norėjo? Tuštuma. Skausmas. Šurmulys. Angelo meilės sparnai virš šito miesto, virš šitos tuštumos. Virš šurmulio, skausmo, netekties ir ramybės. Aš einu ir galvoju. Kiek minčių galvoje. Gal jau užteks galvoti. Būti. Tiesiog būti ir tiek. Visame kame, kiekviename žingsnyje ar sustojime taip nuo angelo žvelgiant į šitą miestą (noriu matyti, matyti, matyti – regėti) ką aš matau. Tolių tolumos po šiais debesais, ūžimas mašinų po mano kojomis, mes gyvename, o kam tą gyvenimą paaukojame?

Aš jaudinuos ir tuo pačiu esu ramus. Šitam sraigtelių srautui, tiems smagračiams, kurie įtraukia kiekvieną mano nesąmoningą judesį, mintį, poelgį ir suka, suka, suka. Ar tam, kas nesisuka, o yra visur, kiekvienoje detalėje, judesyje, paukšty, angele, žmoguje. Kas neįvardijama. Kartais aš taip klystu, taip klystu. Kas tiesiog yra. Kam nereikalingi žodžiai, bet be žodžių kaip papasakot apie TAI… TYLA. Tyla, prasiskverbianti į kiekvieną ląstelę, kiekvieną atomą. Tyla. Užmerktom akim į dangų žvelgiu. Žvelgiu tiesiai ir kiaurai, skaidriai taip, neprisirišdamas, į veidus žmonių. Toks gražus man šitas gyvenimas, šitas miestas. Mano širdies akys mato vis viena. Mano akys širdies net šokti iš džiaugsmo negali.

Reikia būt pasiruošus visuomet, reikia būt pasiruošusiam šuoliui. Pasiruošus virptelėjimui šio pasaulio. Einu laukdamas, einu nešdamas stebuklą, taip ištiestomis saujomis, o smėlis byra, byra ir byra po kojomis.

Noras mylėti – kas mane jaudina šiame pasaulyje. Kas mane jaudina.

Ir išėjau aš į kalnus iš apsiniaukusio tarpeklio, žvaigždė danguje spindinti, taip aiškiai, taip aiškiai, seni Šarlotenburgo namai, lašai lietaus spindintys saulėje, linksmas šokinėjimas ant vienos kojos, ramybė sekmadienį, noras turėti namą, akmenėliai skaidriame vandenyje, balandžiai ant grindinio, diena po dienos, diena po dienos, šlapias asfaltas, antys garksinčios prūde, man taip sėdint ant suolelio, poros einančių žmonių pro mane, pro mane žingsniuoja, eina pro mane. Pasakyk man, mūza, kas tai per vieta?

Ar yra čia siena, ar liko sienos likučiai tarp miesto ir miesto, tarp žmogaus ir žmogaus. Ooo, kiek sienų aš šičia matau. Celofaniniuose maišeliuose pasislėpęs žmogau, iškišk galvą ir ko nors paklausk! (Aš maskuojuos ir nenoriu patraukti dėmesio.) Eisiu link Brandenburgo vartų, gal pavyks prasiprausti į kitą erdvę, į vis dar kitą Rytų pasaulį, nors ir pateka čia saulė, lyg tai po ta pačia saule.

Toks gražus paveikslėlis, toks keistas paveikslėlis. Didingi vartai angelams nutūpti. Vartai, tiek metų turėję sieną. Ar siena, tiek metų turėjusi vartus.

Gyvenimas, jeigu jo pas mane nebūtų, man jo trūktų, pasakė generolas prostitutei, pasakė prostitutė generolui, pasakė žmogus gyvenimui ir apsidžiaugė.

Lyg ir visai nieko įstabiai nuostabaus – parkas didžiulis viduryje miesto, upė, kanalas, aprėmintas betoninėm krantinėm, gatvės pilnos mašinų ir namai, ir namai ir namai – tiesiog dideli namai, pilni įvairiausių langų, pilni spalvingiausių užuolaidų. O kokia galybė žmonių – kiek gyvenimų…

Artėja naktis, artėja baimė – tamsos didmiesčio baimė, baimė neturėti vietos, baimė pasimesti, baimė neturėti kur prisiglaust. Aš einu vienas šiam mieste. Vienas pats su savim, aš einu, kur aš einu šitoks vienas?

Po cirko kupolu, po kupolu dangaus žvaigždėto, vartausi ir supuos ant lyno, ant gijos sidabrinės, šoku gražiai, ar tu matai? Matai mane, MANE? Mane – ne kūną mano – ar matai? Šuolis ir dar, ir dar vienas pabandymas eiti kitaip, žiūrėti kitaip, gyventi kitaip. Taip, gyventi kitaip.

O kas ten supasi sūpynėse, kas ten siūbuoja taip iš kairės į dešinę, taip iš rytų į vakarus, iš džiaugsmo liūdesin, ir iš dienos į naktį, ir vėl atgal iš vakaro į rytą, ir iš nakties į dieną, iš liūdesio į džiaugsmą, sūpynėse iš nepilnavertiškumo komplekso į didybės maniją, sūpynėse po šiuo amžinu dangaus skliautu – sūpynėse. Ar aš vis dar sūpynėse. Ir kartais pykina? Čia sėdi Buda, Kristus, Mahometas ir Sokratas, Lao Dzi, žiūrėdami, kaip supamės visi. Kaip supamės smagiai ir verkdami, iš lėto ar patrakusiai galingai. Dieve mano, kaip tai matosi. Dabar prie šio prūdo ant medinio suolelio pasistatęs dviratį pro medžio šakas žvelgiu ir dainuoju, ir dainuoju iš džiaugsmo. Aš čia ir aš laisvas dabar savo džiaugsmui, tam kas visuomet yra su manim.

Eisiu jau. Mano vienišas jausmas eiti tuščiu šaligatviu, eiti čia, kur niekas naktį nevaikšto, niekam čia vaikščioti nereikia, nėra ko, visi čia namie… NAMIE.

Einu su stebuklu ir laukiu jo, einu apsikabinęs ir nežinau, ką jis man dabar atvers, ką jis man parodys, kokios durys man atsivers ir kas bus už tų durų. Kurioj pusėj saulė patekės, kur mėnulio pjautuvas debesyse pasirodys, balta paukštė danguje tamsiam, balta skraistė gatvėje šmėkštelėjus ir išnykus, visą pulką paukščių nuostabių iš širdies išleidus ir sušukus… Vėl tylu, tik mano žingsniai su manim skaičiuoja mano kelią.

Praėjus tūkstančiams metų pagaliau mes pirmą kartą nusijuokėm.

2001 m., vasara