Šiaurinių Šinšilų polėkiai

Šiaurinių Šinšilų polėkiai labai įvairūs, (norėjau sakyt –pomėgiai) kartais jos mėgsta šilumą, bet tuo pačiu smagiai basos laksto po pakrantės akmenukus, savo didelėmis akimis žvelgdamos į  priešais plytinčią, banguojančią jūrą. Kartais jos susisukusios miega ant smėlio ir džiaugiasi švelniu prisilietimu.

Šiaurinės Šinšilos turi tokią keistą savybę- jos kartais labai, labai gretai pamiršta tik ką atrastą ir gerai įsimintą dalyką, o čia pat išsitraukia, kokią seną apdulkėjusią minties formą ir rodo, ir rodo, ir rodo. Na, bet visi turi savo “pričiudų”. Tai yra keistenybių.

Skraidymai

 

Manoma- taip tvirtina kai kurie mokslininkai, kad nedidelėje senovėje Šiaurinės Šinšilos galėjo skraidyti. Tik dėl patogių ir sėslių gyvenimo sąlygų šis polėkis atrofavosi ir  ši savybė pranyko.

Kartais galima daryti prielaidą, kad kažkur, gal visai šalia, gyvena Šiaurinė Šinšila lavinanti savyje  gebėjimą skristi ir netgi – kas labiausiai stebina- daro tai, pati to nežinodama. Tarsi vedama kažkokio, jai  nežinomo ir kitiems nematomo, vidinio poreikio/polėkio.

 

Vynuogės

 

Ji  valgo vynuoges užsimerkusi su pasimėgavimu, dailiai kramtydama, bei kas kartą žavingai nukąsdama kotelį. Jei tai pamatai, į tave būna  lengvai numojama dešine letenėle su penkiais minkštais piršteliais ir žalios, saldžios vynuogės be kauliukų nyksta toliau.

 

 

Kartais Šiaurinės Šinšilos tingi

 

Kartais Šiaurinės Šinšilos tingi. Tai jos daro grakščiai ir žavingai, nors pačios tuo dažniausiai abejoja. Reikia, kad grotų muzika ir būtu galima visai nejudėti. Kaip atsiguli, taip save ir randi. Ar lauke, ar lovytėj, arba kino teatre nuėjus į “nūdną” seansą. Dar gali nuvažiuot pas draugus, bet tai jau visgi dažniausiai tingisi. Pati geriausia vieta tingėjimui yra ta, na ta kurioj tu ir esi. Esmi- sako kai kas. Kiti sako- tingėti galima ir su knyga, bet Šiaurinė Šinšila su tuo nesutinka ir tai vadina darbu.

Vienas iš geriausių tingėjimų- gulėti šezlonge pas Kepsą (čia gal vardas, arba          pravardė) ir žvelgti į maisto ruošimą, draugų judėjimą, atnešamas lėkštutes su maistu ir visų netinginčių subjektų blaškymasi erdvėje prieš akis.

Dar labai gerai tingėti prie vandens- įlipti į laivelį ir lengvai suptis- jūra, tai kiek per daug. Bangos ten didokos.

Kuomet Šiaurinės Šinšilos nori miego, jos tampa tingios ir lėtaeigės, viską daro pratisai ir tolygiai, o taipogi pusiau užsimerkusios, bet nuo saldžių putėsių pyrago jos nesugeba atsisakyti. Na ne, nuo šito atsisakyti negalima.

 

Šiaurinės Šinšilos ir pyragas

 

Šiaurinės Šinšilos labai mėgsta kažką saldaus, ypač, jei tai- kas nors tokio balto ir išplakto patenka į jų akiratį. Tuomet jos ten įkiša savo grakštų pirštelį ir smagiai jį aplaižo.

Dar Šiaurinės Šinšilos labai jautrūs sutvėrimai, švelniuose lūpų kampučiuose slepia savo paslaptis ir jautriai žiūri mielomis akimis į savo pasaulio vaizdą.

Kartais Šiaurinės Šinšilos būna vėjavaikiškos. Čia jos sako, kad trūksta oro pavyzdžiui nuo smilkalų pertekliaus, o čia jau uždega naują tibetietišką smilkalą,  nugulantį erdvėje savo gaivališku aromatu. Dar kartą aplaižo savo saldų pirštą ir sako,

oi, atidarysiu langą.

O, kai klausiu, ar saldu?- Šiaurinė Šinšila atsako, oi, per saldu.

Dar Šiaurinių Šinšilų- labai švelnus pilvukas ir papilvė, jos sau tyliai niurna, žiūrėdamos į blizgančią kriauklę.

Tamsoje

 

Kuomet užgesini šviesą, tamsoje girdėti naktinių Šinšilų krebždenimai ir lakstymas, ir niekaip nesuprasi, ką jos ten daro tamsoje, ar miega, ar ne ir kiek beklausytum vis tiek nesuprasi, ką gi jos ten daro tamsoje, negi miega o gal ir ne…

 

Šiaurinių Šinšilų skaičiavimai ( arba darbe)

 

Šiaurinės Šinšilos mėgsta skaičiuoti ir labai stengiasi, kad visi skaičiai susivestų. Kartais joms jau pavyksta suvesti skaičius Lenkijoje, o dar lieka Vokietija, kur skaičiai niekaip nesusiveda. Bet jos labai stengiasi, tik dabar- kažkaip netikėtai padidėjus Europai, joms atsirado daug daugiau darbo ir jos nespėja visko suskaičiuoti. Dėl to kartais darosi irzlios, pervargsta ir nori miegot. O kodėl jos skaičiuoja, vis dar paslaptis. Kai kas tai vadina darbu, bet yra teorijų, kurios  tvirtina, kad tai yra Šiaurinių Šinšilų paskirtis šiame pasaulyje- taip viskas susidėliojo evoliucijos pasekoje. Bet kiti nesutinka ir tvirtina, kad  į  šį  veiksmą jas įstūmė nepalankios aplinkybės ir susiklosčiusi sociumo įtaka.

Kartais Šiaurinės Šinšilos suveda skaičius  ir Čekijoje ir netgi Italijoje. Kaip joms tai pavyksta, čia jau kita kalba.

Su lenkais ji skaičiuoja metalines konstrukcijas, o su vokiečiais- plokštes, tikrai plokščias plokštes- betonines plokštes, arba kesonines plokštes, kurios yra su kesonais.

Suskaičiuot žvaigždes danguje neleidžia šinšiliški matematiniai sugebėjimai.

 

Kaip suskaičiuot vokiečius? Reikia skaičiuot nuo pradžių ir tvarkingai. Taip ir pradėjau, bet nerandu galų, nerandu pradžių.

Dar vis neaišku, ar Šinšila skaičiuoja iš lubų, ar lubas. Jeigu ji skaičiuotų iš lubų, tai nesuskaičiuotų nieko- sako pati Šiaurinė Šinšila.

 

 Apie Rūkymą

 

Jei Šiaurinė Šinšila nespėjo parūkyt prieš valgį, tai tai ji daro pavalgiusi.

jūros platybės

 

Šiaurinės Šinšilos truputį prisibijo staiga atsivėrusios jūros platybės,

staiga nukritusio iš dangaus stebuklo,

netikėto atsivėrimo širdyje,

bet giliai širdyje to labai laukia, trokšta ir tiki.

 

nepriklausoma meilė

 

kartais rytais Šiaurinės Šinšilos myli mane

labai myli ir nepriklausomai

nepriklausomai       nuo          oro

kitų nuomonių

ar įsitikinimų

staiga pradeda

raustis laiškuose

kažką iš jų buria ir dainuoja

buria       bučiuoja    dainuoja

bučiuoja    dainuoja     buria

dainuoja    buria   bučiuoja

bučiuoja  ir  šoka

ir dar ir dar kartą

ir taip toliau

visa ko laikinumas

 

O būna Šiaurinė Šinšila stebi gęstančia žvakę, stebi ir galvoja, apie visa ko laikinumą, apie praeinančius dalykus ir tai, kas amžina. O kas amžina?- galvoja ji.

Kas čia amžina?

 

miegas

 

Miega Šiaurinės Šinšilos giliai, taip giliai, taip giliai, kad, net galima atsargiai paliesti. Jei truputį susikutena, tai tik pasimuisto, šiek tiek pasuka galvą, rankutes prideda prie burnos ir toliau panyra į neprisimenamų sapnų šalį.

 

Rytinės  Šinšilos jėga

 

Rytinė Šinšila labai graži. Ji tikrai labai graži rytais ir stipri. Kaip sako jos pačios, tai dėl to, kad jos išsimiega, stipriai išsimiega ir tampa stiprios labai.

Dar Šiaurinė Šinšila rytais būna labai aktyvi ir gyvybinga. Atmerktomis ir plačiai žiūrinčiomis akimis ji gaudo saulės zuikučius ir mikliai šuoliuoja laiptais ir gatvėmis. Šią jos energiją sunku suprasti, jei nežinai galinio tikslo. Tikslą galima žinoti ir nesakyti. Tai taip įdomu- kaistanti arbata, veidrodis, dušas, ar atvirkščiai- dušas veidrodis , arbata, soja ir šuoliai, galingai gracingi šuoliai per laiptus. To aprašyt neįmanoma. Pasigrožėkit.

Tokia graži ir stipri, kad sunku apsakyti, valgo dribsnius jinai ir dar nieko nemąsto.

Mąstymas ateina vėliau, na kaip debesys dangų užtraukia.

 

Šinšilijos angelas baltas

 

Šiaurinė Šinšila kartais, net duris užmiršta užrakint.

Tai nieko tokio. Tuomet saugo jų erdvę Šiaurės Šinšilijos angelas baltas. Skraido lengvai ir pūkuotai, skleidžia spalvotus sapnus.

Bet ryte Šinšila nieko nepamena.

 

Pokalbiai angliškai telefonu

 

Šiaurinės Šinšilos moka kalbėti telefonu ir ne tik moka- jos dar moka kalbėti  ir angliškai, ir telefonu. Ši neįtikėtina savybė išsivystė visai nepastebimai ir kas kart, kai aš žvelgiu į telefonu angliškai kalbančią  Šiaurinę Šinšilą, matau jos į tolį ( beveik į begalybę) įsmeigtas akis, jos rankas, erdvėj braižančias, jai vienai suprantamus, magiškus  ženklus.  Jos antakiai kilnojas negirdimu ritmu, plaukai plaikstosi, o nagučiai tviska neįtikėtinom spalvom.

–          Tuoj pažiūrėsim- sako kartais ji ir žiūri į popieriaus lapą, kaip į pasakų piešinį.

–           Taip, taip jau važiuoja- sako ji ir žiūri į kompiuterio ekraną, tarsi ten matytų debesų ugninius pulkus, sodus žydinčius ir tolimą vandenyną.

 

Gluosnių pūkais, sklando po erdvę

 

Sninga, sninga. Sniegas kyla į viršų baltais gluosnių pūkais, sklando po erdvę. O ar Šiaurinė Šinšila mato? Nežinau. Klausiu.

–          Nieko nematau. Aš žiūriu į  stalą- sako ji.

–          Sninga, gluosniai sninga, kuomet Šiaurinės Šinšila eina į kovą ir varnėnų jaunikliai švilpia stipriais balsais, kokia beprasmybė, kokia visa tai beprasmybė. Šitiek energijos vėjais…

–           Už ką ir kodėl?

–           Ir kas jos būdą pakeis?

 

Užupio radijas

 

Šiaurinės Šinšilos mėgsta bliuzą ir Cezariją mėgsta, tik joms neleidžia klausytis Užupio radijo. O neleidžia  aplinkiniai, gana mieli subjektai iš laikinosios tremties, tai yra darbo vietos, su kuriais jai tenka praleisti didžiąją dienos dalį. Jie visi tai vadina darbu, nors pažiūrėjus iš šono gali pagalvoti ką nori.

Ir ne tik. Net ko nenori gali pagalvoti. Kaip visa tai matosi…

-Na, tiesiog nesigirdi tas Užupio radijas. Aparatas per silpnas, nepaima. Per silpnas, nepaima.

 

Bliuzas

 

Šiaurinę Šinšilą kartais apninka kuklumas. Ji užsidaro vonioje ir tolumoj skambant žaviam bliuzui, būna ten,    būna ten

būna  ten užsidarius

įleisti nenori ji,     įleisti nenori ji,

sako  prausiuos     aš,  prausiuos,

keistas čiurlenimas  girdis,

tik keistas čiurlenimas

girdis,                      ar teka vanduo  tai

aš nežinau,

aš nežinau,

oooooooo aš nežinau,

kas ten girdėti.

 

kitas bliuzas

 

miega be galo ramiai,     miega     be  krašto,    be galo,

miega  ramiai, be sapnų,      ar   sapnai ją rytais greit palieka,

miega visai be sapnų,

ar ji miega tuomet,

atsivėrusi jaukiai ji miega,

įsisukus šiltai

miega ji,      miega     žiūrėki,

jau geriau šito tau nematyti,

miega, kaip vaikas lig šiaurės Italijos

staiga nusigavus,

ant kranto Viduržemio                                               vienas,

toks visas pasaulis prieš ją,

taip miega Šiaurinė Šinšila,

to nieks pakartoti negali.

 

aukso dulkės

 

Šiaurinių Šinšilų angelų toks ilgas ir spindintis plaukas, visas nusėtas žvilgančiomis dulkėmis, galima pagalvoti, kad tai aukso dulkės. Jis toks švelnus, kad noris jį paliesti, toks neapsakomai švelnus.

 

Nežinomybė

 

Šiaurinė Šinšila labai mėgsta nežinomybę, labai gerai nežinomybę, labai gerai suplanuotą nežinomybę. Kai jos klausi, ką darysi rytoj, ji tyli, o kartais sako, – nežinau.

Nežinau,- girdžiu. Ir aš nežinau. O ką čia gali žinoti?

 

Gražu

 

Šiaurinė Šinšila ima ir pašoka į orą…, tiesiog taip. Gal be priežasties, o gal, kad paprašai. Gražu. Ir tai yra užfiksuota fotografijose. Tikrai gražu, net neįtikėtina- koks šuolis.

 

Rytais

 

Rytą dar noris žiūrėt į ją ir žiūrėt, tai taip gaivu ir svaigina, gal kiek neįprasta ir nejauku, kad gali prabusti, bet žiūrėt ir žiūrėti, akių neatitraukiant. O gal dar ims ir pašoks taip neįtikėtinai.

 

Laikina tremtis (šiek tiek istorijos)

 

–          tai laikina tremtis…

–          kada nebeužteko aplink maisto, o žmonių civilizacija išnaikino tą aplinką, kur jos gyveno ir Šiaurinės Šinšilos buvo priverstos susirasti maisto ir būstą ir jos atsidūrė laikinoj tremty, – o ten mokėjo pinigus, nes jos sukdavo ratą. Supranti- vėjo malūnai, vandens malūnai ir šinšilų malūnai. Kai kas dar atsimena Vilniaus mieste buvusią “Nykštuko”  kavinę. Ten buvo voverės malūnas, toks  besisukantis ratas,  į kurį įšokusi voverė bėgdavo. Manot taip sau bėgdavo. O iš kur ji gaudavo maistą ir stogą virš galvos. Viskas turi savo kainą, ir už viską tenka mokėt vienokiais, ar kitokiais pinigais, veikla, ar savo gyvenimo laiku.  Ar savo gyvenimo kailiu. O kas čia, tavo gyvenime yra tikri pinigai?

–           Ogi tik tavo gyvenimo kailis, tavo gyvenimo laikas. Valiuta, kurią keiti į ką tik nori… Naudoji  kur nori, arba netyčiom gaunasi…

 

kad tik galvos neskaudėtų

 

Kai skauda galvą, ji nieko nenori, nieko nenori, tik, kad galvos neskaudėtų- visai kaip aš-, kad tik galvos neskaudėtų. O visa kita, o visa kita, bus matyt, kai neskaudės tos galvos.

 

Dėl ko?

 

Ji jaudinas, kai grėsmė  numatyta iš lėto artėja, kai bausmė pažadėta, o kaip jos išvengt nežinai. Sako. Reikia žiūrėt į akis ir kalbėti nesąmones. Kaip gi taip galima? Reikia tikėt, kad nesąmonės mano geresnės, nei tavo. Reikia norėti labai.

Šiaurinė Šinšila yra pasiryžus.

Tiesiog labai pasiryžus.

O kam? Ji ir pati nežino.      Dėl ko?

 

ką čia daryt?

 

Šiaurinė Šinšila valgo, valgo, valgo- labai daug suvalgo, o tik po to jai pasidaro negerai. Ir ką tuomet daryti? – Nieko nedaryti. – Gal laukt, kol suvirškins?

Na miegot prisivalgius sunku, jeigu prieš naktį prisivalgai. O bėgti? Bėgti irgi sunku. Tai ką čia daryt?

 

Kaip ( čia ) atsirado  Šiaurinės Šinšilos?

 

Jos traukė paskui tolstantį ledyną. Pietinės  šinšilos taip ir liko savo šiltuose, smėlėtuose kraštuose, o Šiaurinės Šinšilos buvo labai smalsios ir norėjo pasižiūrėti, kur eina ledynas. O kur gi jis eina?

Šiaurinės Šinšilos mėgsta  šiltą vandenį  ir jos prausiasi ne smėly, o vandeny, bet ant smėlio voliotis irgi mėgsta. Tai išlikęs senas, rudimentinis poelgis iš senųjų, pietinių laikų. Ir dabar su nostalgija jos vartos prie jūros ilgais ir smėlėtais paplūdimiais.

 

-Geriausia visko klausti Šiaurinės Šinšilos.

 

Klausimai apie pinigus

 

Anksčiau, kai pinigų nebuvo- buvo auksas. O kas atrado pinigus? Reikėtų grįžti namo ir atsiversti, ir  ką nors atsiversti, į ką nors atsiversti (gal pasiversti, kuo nors).

( šitoj vietoj Šiaurinė Šinšila kažko nepasako. Įtariu, kad ji turi savo gilių paslapčių) Į ką jos atsiverčia, kuo jos pasiverčia, kai jos labai užsinori?

 

mesti rūkyti

 

Šiaurinė Šinšila ruošiasi mesti rūkyti, kad nežlugdytų savo jaunų draugų. Jos jau meta rūkyti, jos jau meta rūkyti. Jauni draugai iš tremties labai liūdi  žiūrėdami į rūkančią Šiaurinę Šinšilą.

 

Aplinkos įtaka

 

Šiaurinę Šinšilą labai įtakoja aplinka, jos turi tvirtą savo nuomonę, kurią gali greitai pakeisti, priklausomai nuo aplinkos. Jei Šiaurinė Šinšila išgirsta argumentus, kurie jai atrodo įtikėtini,- jie jai atrodo įtikinamai, įtikimi jie atrodo, tuomet ji gali pakeist savo nuomonę,  labai greitai, tiesiog tą pačią akimirką, o jei argumentai silpni, nuomonės ji nekeičia.

 

Apie pinigus  (beveik bliuzas)

 

Šiaurinė Šinšila mano, kad pinigus  jos gauna už savo intelektą,

na intelektualinius sugebėjimus- ir niekas tuo neabejoja, tikrai niekas tuo neabejoja

neabejoja                     tuo niekas,

niekas,             niekas,               niekas

tuo abejoti negali,

negali                          niekas,

ką tu manai,

manai,                  kad               gali,

niekas abejoti negali,                       negali niekas,

oi niekas,                       kaip jis toli

ir aš taip manau,                          jo ir aš taip manau,

tikrai

nieks abejoti negali,

a tai vis tie pinigai,         tai vis tie pinigai,

nieks abejoti negali,

ką tu matai,

ką tu manai,

tuo abejoti negali,

negali                                niekas,

ooooooooooo           ir              aš             taip manau

ir aš

o                           taip                           ir                          aš

 

(P.S. jei užmiršot bliuzo melodiją, pasileiskit bliuzą ir dainuokit su šiuo tekstu)

 

Kartais Šiaurinė Šinšila labai nori arbatos, net užmiršta pasakyt savo nuomonę.

 

Atmintis

 

Šiaurinė Šinšila turi labai gerą atmintį- sunku pasakyti kitaip. Ir ji vis mano, kad pinigus  jai moka tikrai ne už gražias akis.

Gal būt, tai yra bendravimo sugebėjimai, mokėjimas kada reikia sakyt savo nuomonę, o kada reikia tylėt.( nešnekėt ko nereikia).

 

Žvakės

 

Šiaurinė Šinšila mėgsta žvakes. Nosytę judina ir apsimeta niekuo dėtos, o jaučia, o jaučia viską.

 

Trumpas Šinšilos tekstas

 

-Tu labai jau gerai manai.

 

Šiaurinė Šinšila apie maistą

 

Nuo saldėsių ir nuo silkės jos niekuomet neatsisako,- tai labai skanu,- silkė, svogūnai ir bulvės ir grietinė, kurios nekenčiu- ir šypsos gražiai galvą prie rankų priglaudus.

O bulvės turi būt  apkeptos ir karštos. Skaniausia, kai ant grotelių.

Šiaip žinoma skaniausia, kai su baltais svogūnais, nors ir raudoni neblogi. O grietinė nei 15, nei 20 procentų aš nevalgau, turi būt 30- 35 procentų. O pieną geriu patį liesiausią.

 

Ką sapnuoja Šiaurinė Šinšila

 

Anksčiau sapnuodavo tai, ką vaikam rašyti negalima.

–          Labai daug erotinių sapnų, labai, labai, labai daug.

–          Būdavo, kaip filme, matau vyrų veidus, o moterų veidų ne. Jei matydavau, kad tai esu aš, bet veido tai nematydavau, o būdavo tokie „ekstrymai“.

Ji mirksi savo didelėmis akimis, skaitydama iš dangaus, o gal iš lubų ir koja linguoja, ir koją linguoja, dažniausiai grupinis…

 

vidinės šviesos kalba

 

Kartais Šiaurinė Šinšila  žiūri į akis ir taip žiūri, kad šneka be žodžių, perduoda vidinės šviesos kalba, tai ko ir pačios nežino. Ir nežino, kaip tai atsitinka, kaip šviečia akys jų, kaip spindi, kaip eina pro jas tai, kas slapčiausiose sielos kertelėse glūdi.

Ir tik lūpų kampučiai išduoda lengvą jaukumą. Ji tai šypsosi, šypsosi, šypsosi lūpų kampučiais.

 

Baltosios meškos ir purienos

Šiaurinė Šinšila labai mėgsta meškas, būtent baltąsias meškas ir purienas…

Kokie jų santykiai su meškomis yra paslaptis, tik pastebėta, kad Šiaurinių Baltųjų meškų populiacija Lietuvoje jau išnyko ir gali būti, kad ne be Šiaurinių Šinšilų pagalbos. Kur praeina Šiaurinė Šinšila, lieka tik blizgantys sidabriniai popierėliai. Tai tiek.

O su Purienom kiek kitaip. Kai Šiaurinė Šinšila pamato purieną, ima visa drebėti iš susijaudinimo, tiesiog atrodo taip, tarsi ją kratytų elektra. Akys išsiplečia, švelnūs plaukučiai pastyra ir stovi tarsi ištikta stabo.

Nutvėrus Purieną, gali su ja nuvažiuoti nežinia kur, atsisėsti, nežinia kokiose statybose, su vaizdu į nežinia ką ir sau ramiai, arba neramiai visą Purieną sutvarkyti. Dar gali kam paskambinti, paklausti, o kur ji yra, kur ji pati yra, kad taip nebūtų baisu su Puriena.

 

Gal  laikrodis

 

Šiaurinės Šinšilos veido išraiška labai pasikeičia, pasižiūrėjus į prietaisą, kuris turi dvi, o kartais  tris rodykles, kurios sukasi ratu aplink  dvylika skaičių. Dažniausiai pasitaiko dvylika skaičių. Tai, kuomet ji pažiūri į tas rodykles, veido išraiška ir vidinė būsena labai pakinta  į blogąją pusę. O varge jau dvylika,- sako, arba,- negali būti, jau trys.

Ją tai labai nervina.

O dar baisiau, jei tas prietaisas dingsta nuo sienos. Ji zylioja ieškodama ir bandydama atstatyti  buvusią tvarką. Nes be prietaiso sunku gauti dvylika, ar tris, ar dar ką nors. Laiko nebėra, kai ir taip jo visur trūksta.

 

Šiaurinė Šinšila  nuostabiai pačiumpa saldėsio gabaliuką ir smalsiai apžiūrinėja iš arti. Džiaugias. Vai sako, jau pusę trijų. Oi – sako pusė trijų.

 

Maistas

 

Balandėliai ir vyšnių kompotas- skaniausi Šiaurinės Šinšilos vaikystės patiekalai.

 

Melodija

 

Kai ji žiūri į akis ir ji žiūri į akis apkabindama, įsisiurbdama gaiviai ir ilgesingai gaiviai ir žiūri šiek tiek primerktomis akimis, ką aš galiu pasakyt?

Čia baigiasi žodžiai, jei baigiasi visi žodžiai, girdėti muzika, kažkur girdėti muzika iš toli, iš labai toli, bet girdėti.

Žingsnio ritmu, kai eini ir šoki, o melodija plaukia, plaukia ir neša tave visą, abu kartu, visa kas aplink plaukia, visa skrenda kartu, visuma visumoje sujungta taško kurio ir nėra.

 

Kaip Šiaurinė Šinšila atsisuko veidu į jūrą ir pamatė susijungiančias bangas

 

Vienos iš vakarų lekia didžiulės ir staiga kitos iš kažkur atlekia, iš už posūkio, iš už kampo ir susijungia purslais, keterom, putom į viršų, pasišiaušusios. O vėjas, toks vėjas, į veidą, tik vėjas į akis. toks vėjas, kad apsakyti sunku. Net burnos pravert negali, visko per akimirksnį pripučia.

Akyse pilna purslų ir savų ašarų. Pilna gailesčio, kad taip ilgai negalėjau atsisukt, kad taip ilgai buvau kažkur kitur, o ne čia. O dabar, kai stoviu veidu į jūrą, šitiek sieloj erdvės. Kiras klykdamas pralekia viršum galvos. Lekiančios smiltelės per kojas. Vandens šuoliai į orą.  Šuoliai į orą.

 

Susimastymas

 

Kai nieko nėra- negera ir kai visko daug yra- negerai, tiesiog neįvertini to pilnu masteliu,- sako Šiaurinė Šinšila.

 

Atsisukti veidu į jūrą, ar galėčiau taip būti ilgai, nežinau, jau akimirka ir susigūžus nuo šalto vėjo bangų, dar akimirka- prisimerkiu ir vos besilaikau.

Taip vėl susisukti ir pasislėpti. Ach, bent vėjo nebūtų ir daugiau žydro ir šviečiančio iš viršaus.

 

Tvarka

 

Šiaurinė Šinšila niekad nieko nenumeta ir nenugriauna. Jos labai tvarkingos, kai aš einu barstydamas riešutus, pamesdamas svogūnų galvas ir trupiniai byra iš mano kišenių ir trupiniai byra iš mano kišenių. Šiaurinė Šinšila tik žiūri labai išraiškingomis akimis ir taip salsvai sučiauptom į šoną lūpomis. Ir nieko nesako. O ką čia sakyt?

 

Šiaurinė Šinšila ir morkos

 

Šiaurinė Šinšila negali pjaustyti morkų. Negali. Šiaurinei Šinšilai netinka oranžinės rankos, net lupti morkas reiktų su odinėm pirštinėm. O tai pagalvok, kaip atrodys- violetiniai nagai ir oranžinės rankos.

-nieko nežinau,- sako ji ir toliau lupa česnakus.

-tada viską reikėjo daryti pačiam, aš būčiau įsitaisiusi ant lovos ir paskaičius. Aš jau  šimtą metų neskaičiau.

Šiaurinė Šinšila ant aliejaus nekepa nieko. Nieko, net daržoves troškina ant pieno.

Šiaurinė Šinšila labai mėgsta plovą. Na labai mėgsta, kad net gali atsikelti visai be jėgų, visai be jėgų net atsistoti, gali prabusti antrą valandą nakties ir valgyt sau ramiai akis vartydama tyliai.

 

Nagučiai

 

Šiaurinė Šinšila labai prižiūri savo nagučius.  Vis renka spalvą, ištiesia plaštaką ir žiūri ir  vis bando įžiūrėt, ar gerai. Uždeda pirmą sluoksnį, po to laiko išskėtusios pirštelius ir švelniai mojuoja- laukia, kol nudžius. Tada vėl paima flakonėlį ir tepa, ir tepa, ir tepa labai dailiai ir ištisai. O kai jau visi nageliai spalvoti žavingai, tuomet  vaikšto išdidžiai ir atsargiai, – nesiartinki, nelieski- šūkauja garsiai. Ar pritūpia ir saugo nagučius, kad kas neduok die  nepaliestų.

 

Labai retai

 

Šiaurinė Šinšila jau neverkia. Na, nebent kine, kai labai įsijaučia, na, bet  tai retai, labai retai.

 

Šiaurinė Šinšila ir kinas

 

Šiaurinė Šinšila kartais žiūri kiną, žiūri ir jaudinasi, nes herojus kartais patenka į visokias pinkles, o herojė dažniausiai įsimyli ir blaškosi pasimetusi, ieškodama prasmės šiam gyvenime.

Šiaurinė Šinšila žiūri. Didžiulės graikų armijos puola nuostabų miestą. Išniręs iš miškų karalius stoja į žūtbūtinį mūšį.

Šiaurinė Šinšila žiūri. Berniukas skraido po erdvę, o žuviukas  palieka koralinį rifą. Trys kinomanai susipina aistrų suskūryje, o begalinė Australijos dykuma pagauna du keistai likimo suvestus žmones.

Šiaurinė Šinšila žiūri. Jėzų veda nukryžiuoti. Minia šaukia.

Šiaurinė Šinšila žiūri. Didvyris užlipa ant tvirtovės.

Šiaurinė Šinšila žiūri. Didvyris,  paliestas meilės, suvirpa.

Šiaurinė Šinšila žiūri. Herojus klaidžioja po savo sąmonę, bandydamas sustabdyti atminties naikinimo procesą.

Šiaurinė Šinšila žiūri. Gyvenimas gražus.

Šiaurinė Šinšila nenori gyventi Dogvilyje.

 

KULAUTUVA

 

O po to jie pamatė skraidantį objektą, kuris tupėjo žolėje ir buvo Kukuruznikas. Jis atskrido skraidinti žmones. Tuos kurie jau nepaskrenda…

O vieta,( kur kadaise buvo balerina), o gal tai buvo visai ne čiuožėja, o balerina, o gal ne balerina, o šokėja, ta vieta buvo tuščia. „Vakantinė“ vieta- pasakė Šiaurinė Šinšila- tuščia ir niekas iš vietinių kulautuviškių nenorėjo ten atsistoti, kaip nebūtų keista. O gal niekam neatėjo į galvą.

Tikriausiai niekas nenorėjo tapti įžymybe. Jei ten stovėtų Petras, visi eitų ir sakytų,- o žiūrėk- stovi Petras. Bet Petras gi ilgai neišstovėtų, valgyt užsinorėtų. Praktiškai tai galėtų būti rotacinė vieta. O gyvoji skulptūra, galėtų būti judanti. Pavyzdžiui,- ponia Angelė kregždutėje, arba ponas Petras in Pa.

Prie Marijos, kur buvo užrašyta Smetonai, Šiaurinė Šinšila negalėjo sau paaiškinti šito paradokso. Gal, kad Lietuva- Marijos žemė, o Smetona tos žemės prezidentas, tuo laiku buvo.

A, A.  pati sau pamąstė  Šinšila ir nusiramino.

Keisti tie lietuviai- vienam meldžiasi, kitam gieda. O kai kas net sako, kad lietuviai labai dviveidžiai- viena sako, kitą daro… Vieni daro, o kiti kalba. Viena daro, o tuo metu dar kalba, ot…

Ir Kulautuvoj dar galima mest svorį, ypač jeigu valgai tuos plonus, plonus sausainiukus, nusipirkęs kepyklėlėj. Arba tuos, kur –sveikata- vadinasi, su visokiom sėklytėmis, nors geriausiai mest svorį su naminiu pyragu, jis toks skanus, kad neapsakysi. Valgai jį valgai ir lieknėji, net kalbėti nereikia.

 

Iš kur Šiaurinė Šinšila moka kalbėti?

 

Iš kur Šiaurinė Šinšila moka kalbėti?

Pirma prielaida- evoliucijos eigoje ji taip skubiai norėjo bendrauti, taip skubiai, kad nepraėjo nė keletas erų ir jos kalba tapo suvokiama. Pagreitintai vystėsi artikuliacinis, kalbos aparatas, kad galėtų bendrauti, ne tik tarpe savęs, (mažytėj erdvėj) o išeitų į  plačius vandenis. Tai sudarė galimybę susišnekėt su aplinkiniu pasauliu. Ir iš vis nieks dar neregėjo tylinčios Šiaurinės Šinšilos, o jei ir pamatytų,- nepatikėtų. Tikriausiai Šiaurinė Šinšila kalbos dovaną gavo seniau nei žmonės, tik istorija tai nutyli.

Antra prielaida- gali pasiūlyti pats (pati)

Trečia prielaida- atmeta antrą prielaidą, kaip skubotą ir nepamatuotą. Gal visko buvo daug daugiau ir daug įvairiau, nes mes galėtumėm ir pagalvoti.

 

Mesti svorį

 

Tos Šiaurinės Šinšilos kartais meta svorį, nes kartais jaučiasi per sunkios- aš nežinau,- sako- kur tas svoris  manyje būna, kur jis ir kaip nusėda, bet tai  mane nervina- aš matau- ant svarstyklių, kad pasunkėjau ir tada imu mesti tą svorį. Kryptis metimo nėra svarbu, svarbu rezultatas, o gal ir jis nesvarbus. Nesvarbu, ar į tolį, ar į aukštį. Aš taip jaučiu ir tai yra gerai.

 

Sapnas

 

Šiaurinė Šinšila sapnuoja neatmenamą sapną. Kur dėtis jį susapnavus. Kur pasidėti, kad gal kada nors po daugelio metų matai prieš akis- išsipildė.

 

Fotografija

 

Šiaurinė Šinšila pradeda mėgti fotografuoti. Nešiojasi naują skaitmeninį fotoaparatą ir jaukiai priglaudus prie akies, žiūri į pasaulį. O kitą akį primerkia. Pasaulis matomas, kita akim priartėja, tai nutolsta, skaidosi neryškiomis detalėmis ir vis bando užsifiksuoti.

 

Šiaurinė Šinšila ieško ugnies

 

Šiaurinė Šinšilos labai supratingos ir miega labai, labai kantriai.

 

Tyla.

 

Apvalgyti Šiaurinę Šinšilą gali tik beprotis, tik jis gali manyti, kad gali apvalgyti Šiaurinę Šinšilą. Jos valgymo greitis neprilygstamas.

 

Šiaurinė Šinšila ieško ugnies- sako  viena kartą, po to pameta, po to randa, po to dar kartą pameta ir vėl randa, o dabar vėl dingo ir neranda. Kur ta ugnis? Kur ta ugnis?

 

 

Nepavalgiusi

 

Nepavalgiusi Šiaurinė Šinšila, kaip jau minėjau , tampa truputį agresyvios, jos griebia sausainiukus ir kramto pyragą. O antrą porciją sriubos suvalgyt joms vieni juokai, ar vienas niekas, ne du. Ir net gi Latvijoje Šiaurinė Šinšila labiausiai norėtų silkės. Bet žvejų klausiau- dar nepagavo.

 

 

 

Papė

 

Šiaurinė Šinšila vėjo nebijo, bet joms jis nepatinka, ypač kai vėsus, nori užsidėti dar vieną kailiuką.

Šiaurinė Šinšila išsitraukia šaukštukus kavinėj, Papės kaime, prie jūros ir sako- Nieko nesakysim. Po to pagauna nuskrendančią servetėlę ir sako-  na nieko sau.

Po to servetėlė nuskrenda ir iš stabilios vidinės kultūros, Šinšila bėga paskui servetėlę. Pradžioj servetėlė dar bando pasprukt, bet įsipainiojusi žolėse pasiduoda.

–          Oi čia visas servetėles išneš, viską išneš iš čia.

 

Prisiminimai

 

Ant aukštų labai akmenų, vandenyno bangos nepasiekia Šiaurinės Šinšilos.  Bangos daužias į uolas ir tyška per akmenis po kojomis. Purslai į veidą, Šiaurinė Šinšila stovi atsukusi veidą į vandenyną. Jūra jai per maža. Ką čia jūros dešimt balų. Banginis guli ant kranto. Nežinau iš kur tas banginis, gal atplaukė paplūdimyje pasivartyti. Mažų akmenukų  ant smėlio parankioti ir mėgaujasi dūžtančiomis bangomis.

 

Ne, šortai tam, kad prie jūros, bet jei galėčiau, dar ką nors užsidėčiau,- taip nekaršta ant vėjo.

Šiaurinė Šinšila atvažiavusi į Latviją pakeitė spalvą- patapo balta. Prie smėliuko, kad prisiderinti, tokia šviesi, šviesi, šviesiai šviečianti.

 

KAROSTA

 

Jogurtas liko mašinoj,- sakau- reikia suvalgyti, kol nesukaito.

Ar mums būna problemų su maistu?- atsako Šiaurinė Šinšila pilna burnyte, žiaumodama šventinį, baltą lietuvišką pyragą. Šviečia saulė virš Karostos. Vasarėja.

Šiaurinė Šinšila moka kalbėti rusiškai ir net ne telefonu. Tai jos daro dažniausiai Latvijoje, vakare ir prie jūros. Ypač gerai kalba rusiškai, kai pamato prie jūros karves, kurios yra melsvai pilkos spalvos. Sako, šios karvės atsirado seniai ir nieks nepamena kada. Ir šių karvių protėviai buvo melsvos spalvos, o ne žalos. Nors mėlyna spalva jose sunkiai matosi, daugiau galima įžiūrėti pilką, bet jei jos prieina prie pat jūros, atrodo visai, visai mėlynai.

 

Šiaurinė Šinšila, kai randa kompaniją, pučia dūmą, arba tiesiog taip, iš nevilties, gal kai oras per grynas ir pušys žydi. Ir pūsdama dūmus, kalba angliškai ir ne telefonu, nes yra Latvijoj. Gal tai geriau tinka prie dūmų pūtimo. Į akis dūmų nepučia. Pučia aplink. Toks gyvenimas,- sako Šiaurinė Šinšila. Tuoj mesiu. O lauke jau naktis. Dar sako,- po to. Po to dar pakosėja ir pakartoja,-  tuoj mesiu. O lauke naktyje, netoliese spindi auksiniai cerkvės kupolai. Juodi šunys laksto po kambarį. Temsta, o naktys trumpos.

 

Ir vis tiek Šiaurinė Šinšila mėgsta jūrą, nors giriasi,  kad matė vandenyną. Ir bangos tykšta po kojomis su griausmu ir aptaško kojas, ir aptaško kelius, ir aptaško krūtinę, ir veidą aptaško. Šiaurinė Šinšila mėgsta vėją į veidą, nors sako, kad negalėtų gyventi prie jūros. Sėdi ant smėlio vartydama akmenėlius, sėdi ant smėlio, žvelgdama į tolį, sėdi ant smėlio tyloje. Tiesiog sėdi ant smėlio ir tiek.

 

Šiaurinė Šinšila mėgsta praustis, burba vakarais nerasdama vietos miegoti ir blaškosi. Prausiasi lėtai ir kruopščiai. Prabėga  koridoriumi, po to kambariu, – Kur mano lova?- sako,- Kur lova mano? Valos ilgai dantis. – O kaip šitos durys, kodėl neužsidaro? Prausia nuodugniai akytes mirksėdama. – Kaip šita lempa įsijungia? – Šakės, jinai akmeninė. Lenda po lova žiūrėti. Niekaip jinai neįsijungia. Ir po lova nieko nėra. Rengias visai, ai tiek to ir po lova nieko nėra. Akytės užsimiegojusios jau. Švelniai, švelniai prisiglaudžia.

 

Šiaurinė Šinšila rytais rąžosi, labai rąžosi. Taip jau jai rąžantis reiktų sporto salės. Kol ištiesia kojytes ilgyn, ilgyn, ilgyn. Dar išskečia rankytes platyn, platyn, po to jas sulenkia, pečiukus atgal, atgal. O veidelis toks, akim susiaurėjusiom šviečia ir dar riešus užsuka ir jie tolyn, tolyn, tolyn. Ir geriau nepasitaikyti Šiaurinė Šinšilai rąžymosi kelyje, nes būsi numuštas lengvai  ir prispaustas, todėl Šiaurinei Šinšilai reiktų sporto salės, bet tenka pasitenkinti rąžymusi lovoje. Tai tiek.

 

Šiaurinė Šinšila ne pliušinis žaislas, ji yra gyva. Ir miegot su ja visai kitaip, nei su pliušiniu žaislu ir nieko čia nepaaiškinsi. Tiesiog kitaip. Kartais Šiaurinė Šinšila bando vietoj savęs iškišt pliušinį žaislą, bet tik nenuovokus gali taip apsigauti. Pliušinis žaislas neturi anksčiau išvardintų Šiaurinių Šinšilų savybių ir toliau sekančių taipogi. Taip, kad lyginti, net nėra prasmės. O kodėl Šiaurinė Šinšila nori vietoj savęs iškišt pliušinį žaislą, tai jau kitas klausimas.

 

 

 Ventspilis

 

Šiaurinė Šinšilos teta yra stomatologė ir Šiaurinė Šinšila žino, kiek reikia dėtis dantų pastos ant šepetėlio. Ar tu žinai? Mažą, mažą gabaliuką- žirnio grūdelį.

 

O aš darau taip, kaip man yra patogu- pasakė Šiaurinė Šinšila piktu balsu naktį, paimdama nagų laką.

 

Šiaurinė Šinšila mėgsta šilumą. Jos prisiglaudžia širdingai ir  artimai. Išsiriesdamos netikėčiausiomis formomis, jos priartėja prie pat  jautriausios švelnumo zonos. Tampa tuo pačiu prie ko ir glaudžiasi.

Šiaurinė Šinšila, kaip ir pietinė, mėgsta šilumą ir nemėgsta skersvėjų. Susisukti jaukiai ir spindulingai. Susisukti į kamuoliuką, pūkuotai ir paslaptingai. Atmesti ranką, laisvai ir geidulingai. Praverti lūpytes, tik priekiniai dantukai viršutiniai, keturi matosi, blizga lūpytės, bučiuot ir bučiuot.

Šiaurinė Šinšila mėgsta šilumą, bet prie jūros visada pasiima šortus, nors taip jie skirti dviračiu važiuoti.

Šiaurinė Šinšila mėgsta šiltą vėjuką ir, kad plaukus draikytų.

Optimali temperatūra Šinšilai yra kokie 23 laipsniai ir, kad būtų pietų, arba pietryčių vėjelis. Lengvas, lengvas toks. Ir, kad jis šiltai pūstų mėgsta. Ir miegoti mėgsta šiltai ir jaukiai.

 

 

 

–          Ko jie į bažnyčią neina, žvejoja sau?

 

Sekmadienis, jūra banguoja, Ventspilio molas begalinis.

 

Yra toks dalykas- žadintuvas, jis padeda atsikelti savo čaižiu balsu, arba bent pabusti, – sako Šiaurinė Šinšila, apie pabudimą, šeštadienio rytą.

 

–          Aš tau išrišimo negaliu duot,- sako Šiaurinė Šinšila. Čia apie kitką. Ne, ne, čia apie tą patį.

–          O ką aš tau galiu duot?

–          Savęs gaila, gaila duoti, gaila ir tiek. Na dalį savęs galėčiau duoti. Galėčiau duoti savo švelnumą. Vis galvoju, ką dar galėčiau duoti? Prie manęs dar gali dainuoti, galiu tau duoti laisvę dainuoti. Galiu tau duoti savo dviveidiškumą, per pyktį ir meilę. Šypsena lūpų kampučiuose galiu pasidalinti ir prie to- akių spindesiu ir tik tada, kai gerai išsimiegu, nes, kai  neišsimiegu, akys nespindi, jos būna liūdnos, piktos ir grėsmingai žaižaruojančios ir kabinas prie smulkmenų. Bet galima nekreipt dėmesio, tuomet, net mažiau kyla piktumo.

 

Šiaurinė Šinšila šypsos, kai jai smagu ir kai jai linksma. Kada Šiaurinė Šinšila šypsosi…Dabar ji šypsosi. Ji šypsosi dabar. Ji dabar šypsosi.

 

Prabundu ir Šiaurinės Šinšilos nesigirdi, tikriausiai miega. O girdisi, kaip jūra ošia, banguoja. Kartais praskrenda kiras, gailiai klykdamas virš kopų ir tik bangų mūša ir vėjo smūgiai į langą. Ir ramu. Kol šinšiliukas miega- ramu.

Bet, kai jis prabunda, net jūros ošimas prityla. Tik du gelbėtojai raudonais kostiumais vaikšto pakrante, žiūrėdami į tuščią pajūrį. Vasara. Ventspilis. Gaivu.

 

Aš nepersimiegojusi ir ne pikta,- sako Šiaurinė Šinšila, žybčiodama akimis iš pat  ryto, devintame danguje, ketvirtame aukšte, kambaryje, pro kurio langą matyti didžiulė jūra. Gal tai „Hiltonas“, o gal Kasablanka. Gal. O gal irzli ir nepamiegojusi? Gal?

 

Šiaurinei Šinšilai jau atsibodo, ji jau tuoj mes rūkyti. Štai šičia, kur uostas matosi ir pro matosi lyg pro dūmus. O gal ir pro tikrus dūmus Labai įdomu žiūrėti į žmogų, kuris rūko Camel, labai įdomu. Tai būna tokie vat vyrai,- sako ir rodo Šiaurinė Šinšila,- va tokie, o, kad iš verslo žmonių, kas rūkytų, tai jau ne. Jos ne „krutos“, jos stiprios. Pasižiūrėk, kas ten reklamoje?

 

Šiaurinę Šinšilą negalima siųsti į Šiaurės ašigalį. Kas gi iš jos liks? Jei jau Latvijoj rankos melsvėja nuo šalčio. Ne, negalima siųsti į Šiaurės ašigalį, kas kad Šinšila Šiaurinė.

 

Šiaurinė Šinšila mėgsta ilgai pamiegoti. O,- sako ji, jau pusė trijų, o lūpų kampučiuose šypsena paslėpta, oi paslėpta. O, vis dar Ventspilis aplinkui, vis miestas, kuriame dieną pasirodo gyvena žmonės. O naktį, na kokią naktį- 11valandą vakaro, taip tuščia, taip tuščia, kad rodos tik iliuziniai namai, gražiai išgrįstose gatvėse ir vienišas Latvijos laivyno įkūrėjas sėdi krantinėje, tyliai žvelgdamas į banguojančią Ventą, tyliai girgždančius kranus, nakties žibintų šviesoje. Na ir palmės (visai nedidelės palmės) plevėsuoja vėjuje, žaviomis vėduoklėmis. Reiškia čia neužšąlantis uostas.

 

Ryga

 

Šiaurinė Šinšila rytais nerimsta, kai prie jos švelniai prisilieti, sukasi, veidą užsidengia ir akis marksto,- Neliesk – sako,- Baik, na baik,- sako, ir žiūri taip rimtai į akis, ką tu būk kultūringas. Na baik.

Mes tikriausiai vėlai grįšim, jo tikriausiai tai taip, jei nuvažiuosim su girgždančia granata iki namų ( ne granata ten, o guolis, guolis)

Niekas nesuteikia pagrindo pasiteisinti.

Šiaurinės Šinšilos turistiškos, jos pastoviai migruoja iš vienos vietos į kitą, galvoja, gal ten oras geresnis, gal ten maistas geresnis. Kai nuvyksta, viską (pračekina) patikrina, grįžta ir pasakoja draugams. O prie vandenyno baisiai patiko, tik grįžt reikėjo į kvalifikacinį egzaminą.

Kvalifikacinis egzaminas nusprendžia,- ar esi Šinšila, ar nesi, ar kailiukas geras ir tai suteikia teisę vadintis Šiaurine Šinšila, visuomenės akyse. Ir Tania nurodo, ar esi vertas vadintis. O kas ta Tania. Na negi nežinai? Ji viską žino ir, kaip ką reikia daryti žino.

 

Šiaurinė Šinšila labai mėgsta studijuoti atmosferos pokyčius. Tai ne hidrometerologija.

 

Šiaurinė Šinšila labai atsargiai duoda palaikyti rankutę. Taip atsargiai, kaip ateiviui iš kito pasaulio, taip, kaip visai nematytam nepažįstamajam. O aš nei  fokusininkas, nei socialinis veikėjas, tai ir nežinau ką daryti. Kaip prisijaukinti?

Kartais Šiaurinė Šinšila sutinka mielai, o kartais įtariai žiūri, rauko  ir judina nosytę, varto akis. O rankytes kiša į kišenes. Viskas kišenėms- toks jau šūkis- viskas kišenių gerovei.

 

Atsiminti viską apie Šiaurinę Šinšilą labai sunku, nors kai kurias veikimo zonas galima nuspėti.

Ypač daug galima nusakyt į kandžiąją pusę. Nekišk pirštų įkąs. Tiesiog žodį ne tą pasakai, ar trupinį padedi, kažkaip pajudi, ji sužaibuoja ir griausmingai klausia,- kieno šis trupinys????( pirštu smaližium rodydama). Lyg  taip nežinotų.

O, štai į gerojo polėkio pusę, dar daug erdvės- baltųjų dėmių. Nežinau, gal dar neatsiskleidė, ar nesukūriau sąlygų joms atsiskleisti. O gal ta pusė stichiškai improvizuota ir vis nenuspėjama?

 

Jau Šiaurinė Šinšila atsuko veidą į jūrą ir plaukus pašiaušė beprotiškas vėjas. Jau širdį atidarė dangaus begalybei, tylaus miesto tamsai, miesto tamsoj- tylai, tuščiam keliui vingiuojančiam į tolumas, ryto pabudimui ošiančių bangų fone. Jau.

Bet dar niekaip neatranda skridimo pojūčio savo. Nepamena. Prabunda ir nepamena. Rudimentiniai sparnai beveik neįžiūrimi ir ne šioj realybėj. Gal dar ne laikas, gal dar turi  paaugti.

 

Šiaurinės Šinšilos labai nostalgiškos, bet niekaip negali suprasti, kaip išsiskyręs žmogus vis grįžta pas buvusią žmoną miegot ir taip du metus. Ir taip du metus, na ne kiekvieną naktį, o kažkur kas antrą.

 

Tik suaugusiem

 

–          jis kartais būna durnas, labai dažnai būna durnas, na psichas, na kai mylisi baisiai juokiasi

–             maudosi Šiaurinė Šinšila, kiek neįprastai. Jos vis jaudinasi, kad gali baigtis karštas vanduo ir, kad garsus atviras juokas gali pažadinti kaimynus. Na, o maudosi Šiaurinė Šinšila tikrai kiek neįprastai, geriau – tyla. O dėl juoko, tai pavydu- kiekvienas norėtų būti Šiaurinės Šinšilos kaimynu, kad tik išgirstų tokį atvirą juoką. Į dangų.

 

Dar Šiaurinė Šinšila svaidosi grasinimais- išmesiu, neleisiu, neduosiu, paleisiu, neleisiu, išleisiu, prileisiu, paimsiu, priimsiu, paduosiu, apgaubsiu, įleisiu.

 

Apie kaimynus

 

Jis man gal kiek per jaunas ir mano draugės… Nežinia, ar taip ji bando atrodyt svarbi, ar išgąsdinti. Reiktų paklausti. O tada bus matyt. O gal neklausti?

 

Ką ji atsakys?

 

Šiaurinės Šinšilos labai kartais būna irzlios,- Uždek,- šaukia,- greičiau- šaukia neliesk- sako-, nekliudyk, nekliudyk. Taip dažniausiai tai sukelia iliuziją visą laiką, kažką labai svarbaus dirbančio ir veikiančio šinšiliuko. Ar taip? Ar ne? Ir ką gi ji taip daro, kad nenori būti sukliudyta?

 

rūbeliai ploni ir dailūs

 

Šiaurinė Šinšila skalbia labai atsargiai ir tvarkingai, rūbeliai ploni ir dailūs, medžiagos jautrios ir spalvotos, arba baltos, baltos, arba raudonos, raudonos, o kartais būna ir juodos.Tik džinsai mėlyni. Kojinytės tokios dailios ir su gėlytėm. O kai džiūna, gražiai sukabintos, tiesiog gera žiūrėti. Taip ir yra. Šiaurinė Šinšila mėgsta tvarką ir džiaustymuose ir horizontaliuose paviršiuose ir minčių sklandyme. Pabandyk jei gali taip gražiai sudžiauti savo baltinius. O Šiaurinė Šinšila ramiai- joms tai nieko nekainuoja, tik savo gyvenimo laiką. O kas dar būna padžiauta istorija nutyli.

Po to, kai ateina laikas skalbinius nuimti, Šiaurinė Šinšila juos sukaišioja visur, kaip tik papuola. Keista. Kaip nebūtų keista.

 

Šiaurinė Šinšila apie stabilumą

 

Kas yra stabilu tau šiame pasaulyje, ar dviračiu važiuoti, ar darbe sėdėti, ar miegoti, ar dainuoti, ar pirkti batelius, kas stabilu?

-Situacija, kurią aš gerai žinau, gerai pažįstu. Na, kaip darbe, kaip toj laikinoj tremty.

–          Kai aš turiu daug pinigų. Na 300 litų per dieną, kad išleisti galiu. Tada stabilu. Va taip aš įpratus, o pasikeisti sunku.

–          Būti tėvų namuose, tiesiog būti tėvų namuose, ten daug geriau jaučiuosi, nei savuose.

 

Po to Šiaurinė Šinšila apsižiūri,  ir pastebi, kad kažką pametė, eikit jūs …, koks stabilumas, ieškok ir greitai. Dar kažkas iš už horizonto skambina, laukia, su mobiliu telefonu rankose, skundžiasi, kad stovi visa sušalusi, vis nerimaudama, kada gi atvažiuosi. Ko tu čia lendi su savo problemom? Nenervink. Na nenervink…Tu vis nervini

 

Lieknėjimas

 

Kartais Šiaurinė Šinšila lieknėja. Nors atrodo, kad nei iš šio nei iš to pradeda tai daryt, bet dažniausiai kalti, nepastebėti, kažkur nusėdę kilogramai, o gal nepastebėta,   kažkur nusėdus informacija, o gal dar kas nors, na pavyzdžiui- planetų išsidėstymas, metų laikai, ar mėnulio  ciklai, o gal tiesiog straipsnis laikraštyje, ar gražios draugės skambutis.

Tai va tuomet jos meta kokius dešimt kilogramų per mėnesį ir dar įsigudrina įkalbėt visą tuntą draugių, kurios mielai prisijungia prie kilogramų metimo. Tik jos meta ne taip daug ir ne taip toli, gal ne tokios stiprios, kaip Šiaurinė Šinšila.

Ji pasižiūri į veidrodį ir mato, kad stora. Vajetau, vajetau.

Aš pažiūriu ir kad stora nematau.

–          Va, aš žinau kiek svėriau visą laiką.

Dar atsistoja ant svarstyklių ir mato. Gal skaičiukus mato, o gal ką kitą. Kokį nors vidinį vaizdelį.

Bet yra universali formulė– 90-70-90, ar ne? Nežinau, čia ne centimetrai, čia kažkas kita. Arba iš ūgio atimti 100, na ir jei dar norisi galima dar 10 atimti. O dar sako, galima skaičiuoti visas kilo kalorijas, o gal  kilo džiaulius, na ką labiau norisi. Aišku galima ir neskaičiuot, o valgyt vien grikius. O man pavyzdžiui patinka ryžiai. Tuomet galima nieko neskaičiuot ir valgyt vien ryžius. Ne, tada jau geriau plovą daryt. O čia tai sutinku ir valgyt vien plovą. Jėga.

-Paimu džinsus ir nebetelpu, įsivaizduoji, kaip tai baisu, va netelpu. Tai ir metu tuos netelpančius kilogramus. Ai dar pamenu, kad džinsus susisiaurinau, kai buvau  dešimt kilogramų  numetusi. Vatai tai.

 

Tikėjimas

 

Kai  aš tuo tikiu, tai ir padeda esminiais momentais. Taip ir buvo, padėjo.

O taip nematau tikslo kažkaip tikėti, ar pasitikėti, nes tai baisu, lengviau netikėjime būt, tai kaip saugiklis nuo bet ko. Bijoti, kad bijoti. O tikėti nematau prasmės, nes kai tiki daraisi atviras.

Va kada yra labai, labai baisu, tada pradedi tikėti, o smulkmenose… Negali, tai labai pažeidžia. Va tuomet sutinki tam tikrą žmogų, kuris kažką atneša. Man užtenka, to kiek aš tikiu ir to, kiek aš netikiu. Tai Šiaurinės Šinšilos pusiausvyra.

Va.

 

Nauji įsikūnijimai

 

Šiaurinei Šinšilai prilipo nagas ir susiplojo raštas ant lako, teks lakuoti iš naujo, va ir gimsi, kokioj Indijoj, Mumbėjuje visa naujai nulakuota, naujoje reinkarnacijoje.

 

Mane vis stebina žmonių nepakantumas.

 

Apie mikserį

 

Šiaurinė Šinšila  pamena, kad jis pirktas dar dolerinėje ir buvo pažadėta, kad pora metų tai tikrai palaikys- nesuges, gi nebrangus. Tai vis laiko ir suka. Tikriausiai tie pora metų dar nepraėjo, nors ir valdžios pasikeitė ir orai ir vėliavų spalvos.

 

Dar kartą apie nagučių lakavimą

 

Šiaurinė Šinšila  labai mėgsta savo nagučius, labai juos prižiūri ir pucina. Kartais nulakuoja violetiniai ir sako,- ne mano spalva, o kartais – rudai ir sako- ruduo. Kažkada buvo labai madinga kosmetinė linija ir sudarė man visą-„ bredovą“ spalvininką, kur aš esu ruduo ir va tokios mano spalvos. O violetinė man, kaip spalva graži, taip atskyrus ją nuo visumos. O būna taip:

–          pasižiūri į save, na į mane pažiūri,- ir nesupranta, nu gi negali tau raudona  tikt, o taip tinka ir tiek. Tai gal tikėjimas ir jis toks didelis, kad visus įtikina, visus priima į savo orbitą.

 

Dilema

 

Atvirai pasakius tai man nusispjaut ant šito pasaulio,  įdomu, o kaip pasauliui ant manęs?

 

Vairuoti

 

Ne

 

Šiaurinė Šinšila labai mėgsta žodį – Ne

 

Darbų pasiskirstymas

 

–          Aš galiu palaikyt tavo sąsiuvinį, kad nenuneštų, o tu nubėk.

 

 

 

 

 

Mesti

 

Šiaurinės Šinšilos pavalgiusios tampa mielos ir ne taip agresyvios. Nors tai tiktai prielaida. Persivalgiusi ji tik dar piktesnė ir būtinai nori parūkyt, o jau sau žadėjo, kad mes. Ai tas metimas labai ilgas daiktas.

Reikia susikaupti ir mesti. Vieną kartą sau pasakyti,- daugiau, ne nerūkysiu. Tai kenkia. Aplinkiniams?- Ne, aplinkiniai tai nesvarbu. Aišku tik sau.

 

Pastebėjimai 1

 

Šiaurinė Šinšila įprato viską suvalgyt ir neimt maisto nuo žemės.

 

A, ir pikta jei persivalgiusi, na ir pikta. Atostogauju, ji sako- atostogauju ir nenoriu eiti termoso…

 

Šiaurinė Šinšila labai mėgsta sausainius, gali net iš rankos čiupti ir pirštus apgraužti ir nutverti netikėtai užsinorėjusi.

 

Kartais perpilinėdama arbatą, na kai pirmą kartą perpylinėja, išlieja truputį ant stalo.  Bet taip tai ji tikrai nieko neišmeta, neišpila ir nebarsto. Bet ta arbata, kuri persipila visa užsikrauna ir tampa gyva ir energinga. Ir perpilinėti reikia tris kartus, bet dažniausiai vis nėra laiko. O ta kur ant stalo išsipylė?, nežinau.

Taip ir lieka plovas ir arbata. Du amžini ir neišsibarstantys dalykai

 

Šiaurinė Šinšila žiūri į tuštėjantį arbatos puodelį. Parašyta- „pu erl“

Baigiasi, jo, baigiasi, o užpylinėti ją galima daug kartų. O iš pradžių  ji stipri, o skonio nepasakyčiau, kuo skiriasi. Taip.

Kada aš turiu atsikelti?

 

Šiaurinei Šinšilai kenksminga žiūrėti  į veidrodį, na ne, – į laikrodį, kai taip žiūri po truputį nelaiminga darosi. Gal ten yra radiacija? Gal koks spinduliavimas?

 

Šiaurinės Šinšilos, kartais būna rūsčios, ypač, kai jų neklausai. Jos nutaiso rūsčiai gąsdinančią išraišką ir grėsmingai žaižaruodamos akimis žiūri. Jei sugebi atlaikyti tą žvilgsnį, akyse imi pastebėti žaižaruojančių žvaigždučių pulkus, o lūpų kampučiuose švysčioja paslaptinga šypsenėlė.

 

O išprotėti tai nenorėčiau…

 

Kai žiūriu į  tolį matau…

 

Šiaurinė Šinšila labai renka batukus. Bet tai jau neišsenkanti tema.

 

kas ta valia?

 

Šiaurinė Šinšila visai neturi valios. Kas tuo metu  prieš akis atsiduria tas viską ir gali. O ir kas ta valia? Kas tokia? Nežinau. Nežinau. Nežinau.

Aš nieko nežinau, -sako Šiaurinė Šinšila.

Taip ir šiandien ir tada sutiko pasirašyti pardavimo popierius ne sau, oi ne sau. Ir po to sako,- tuštuma, tuštuma, tuštuma…

Nieko nenoriu, aš nieko nenoriu.

 

Liūdesys

 

Šiaurinė Šinšila  atveja liūdesį taip visai netikėtai, taip tuo metu, kai to visai nelauki. Nė kiek nelauki. Tiesiog pavirsta ant kito šono, o tu jau visas liūdesio apimtas.

Kaip taip galima…

Kaip taip galima?

Kaip taip galima.

Liūdnumo rūkas sunkiai praeina. Kai meilės vėjus pūti, permainų dangus atsidaro.

 

Šiaurinė Šinšila už nieką neatsako, o visko yra tiek daug, kad nesusukaičiuosi.

 

Kartais paukščiai nutupia ant žemės

 

Šiaurinė Šinšila žiūri į skraidančius paukščius. Paukščiai skraido, o Šinšila žiūri. Ką ji tuomet galvoja- nežinia. Kartais paukščiai čiulba, gieda, burkuoja. Šiaurinė Šinšila žiūri. Kartais paukščiai nutupia ant žemės. Šiaurinė Šinšila žiūri įdėmiai ir stebi, kaip jie pakyla. Tikrai, kodėl jie pakyla?

 

Žydėjimas

 

Šiaurinė Šinšila netikėtai pastebi, kad jau pražydo lubinai. Taip, tarsi žalioje žolėje iškilo mėlyni bokštai. Iš kur jie? Kodėl jų nebuvo vakar? Kodėl vakar jų nemačiau? Ar bus jie rytoj. Tikrai, ar matysiu juos rytoj?

 

kas čia taip kvepia?

 

Šiaurinė Šinšila atsistoja po žydinčia akacija ir kvepia svaigų orą į save. Kas čia?,- sako apsidairiusi ir kas čia taip kvepia?

 

Saugumo jausmo paieškos

 

Šiaurinė Šinšila kartais, visai kaip ir pietinė šinšila, ieško saugumo jausmo. O kur tas jausmas gyvena ir kas jį suteikia? Ar tai savaime atsirandantis daiktas, ar tai gauni už kažkokius tai nuopelnus. O už kokius nuopelnus duoda saugumo jausmą? Ir kaip jis pasireiškia? Gal, kai turi būstą ir pavalgyti turi ir apsirengti gražiai ir  svarbiausia dar tiki garantuotos ateities idėja, kad ir rytoj viskas taip pat bus. Va čia ir pasigauni. Ar kas kada matė, kad rytoj būtų visiškai taip pat, kaip ir šiandien?

O saugumo jausmas viduje, ar išorėje? Jausmas turbūt viduje, o saugumas išorėje. Va. Ir kažkaip reikia visa tai suderint. O taip sudėtinga. Kaip ir saugiai, bei smagiai šokti ant lyno.

 

Kartais Šiaurinę Šinšilą užplūsta į debesis panaši visiška laisvė.

 

 

Noras

 

Šiaurinė Šinšila sako,- noriu saulės, dangaus ir vaivorykštės.

–          Sakau gi, žiūrėk po dešine, ten pro langą mašinos, danguje ten kur spalvota…

 

SEKMADIENIO VAKARAS

 

Šiaurinė Šinšila kartais išnyksta iš erdvės ir tampa nepasiekiama. Išnyksta, kaip nindzė, ar kaip iliuzija. Nežinau. Telefonas sako,-  Šiuo metu su Šiaurine Šinšila nėra galimybės susisiekti. Prašom pabandyti vėliau-

O kas tas vėliau, kai nori dabar?

Noriu dabar susitikti.

Namų langai tamsūs ir durų skambutis skęsta žalioje Žvėryno erdvėje. Visi miega. Visi žvėreliai miega. Tik Šiaurinės Šinšilos slapstosi erdvėje. Tuoj antra valanda nakties. Jau laikas valgyti plovą.

Jau rinkėjai suskaičiavo savo balsus. Jau išsidalino plovo likučius ir kėdes europarlamente ir išsivažinėjo po minkštas lovytes, atsidarę prieš tai prabangius garažų vartus.

Kažkas dar varinėja kamuolį po aikštę, bent akimis, bent akimis, o  Šinšilos tuo metu išnyko iš erdvės ir kur pasakyk jos ieškoti?

Po stalu? Nėra. Už kampo? Kurio? Medyje? Ekrane? Parlamente? Svečiuose? Gatvėje, ar pas tėvus? Pas draugus? Ar buvusį vyrą? Kavinėje?  Žolėje?

Visai nedaug vietų gavosi, jei gerai paieškojus ir rasčiau.

O gal palaukt. Ji jau eina. Jau keliauja? Ar miega išjungus telefoną? Sau ramiai. Arba miega sau ramiai, išjungus telefoną. Arba neramiai. Ir tingi atsikelti.

O aš galiu prisigalvoti, kiek nori. Kiek noriu? Ar kiek nori? Ar daugiau nei įmanoma? Ai. Ai, ai.

 

 Dar kartą

 

Rytais, kai Šiaurinė Šinšila miega, o miega ji palaimingai. Ką jai besakytum, miega ji palaimingai. Žiūriu ir žaviuosi. O ką dar bedaryti. Sako, reikia eiti. O ką dar daryti. Sako plovą naktį padarėm, o ką čia dar bepadarysi. Išėjau iš ugnies, kur nueiti galiu?

Žiūriu į ją. Taip ir žiūriu.

Begalinė, vidinė Šinšiliuko erdvė

 

Priglaudžiu ausį prie Šinšiliuko nugaros ir girdžiu, kokia begalinė, vidinė Šinšiliuko erdvė. Girdėti tolimos prerijos ir žemas Šinšiliuko dainavimas sklinda jomis. Nutilo Šiaurinis Šinšiliukas, nutilo prerijos.  Tik iš kalnų tarpeklio atsklinda Šiaurinės Šinšilos juokas. Kiek erdvės. Kaip platu ir gera.  Kokia begalinė, šiaurinė Šinšiliuko erdvė.

 

Link sapnų ir lempučių

 

Aš matysiu žalią lemputę ir ji mane nervins, o tai reiškia, kad  magnetofonas yra įjungtas ir aš negalėsiu užmigti, miegosiu giliai nepabusdama. Na tiesiog žinojimas, kad dega lemputė žalia nervins mane, net į sapnus gali prasmukti ir ką aš tada darysiu? Žalia. Reiškia galima eiti. Jei mirksi reiškia jau sapnuoju. Galima ištiesti rankas ir pažiūrėti. Ir pažiūrėti į jas. Apžiūrėt iš visų pusių.. Jei dar nenunešė nauji vaizdiniai, jei dar sapno savimonė laikosi, galima apsidairyti. Galima pažiūrėti į kairę, galima pažiūrėti į dešinę. Oi ką ten pamatysi, oi ką ten išvysi, oi kas ten stovi, oi nesakysiu, į viršų žiūrėk.

Į apačią- NE

 

Kaip  visa tai yra gražu

 

Kaip  visa tai yra gražu. Staiga aš pamatau ir sušunku. Sušunku tiesiog sau, tiesiog tau. Į erdvę. Juokiuosi, tau truputi nepatogu, bet žavu. Taip juokiantis, taip juoktis, taip juoktis, tarsi dangus atsivėrė. Taip gi dangus atsivėręs. Spindesys tavo veide, tviskančių akių šviesa.

 

Šiaurinių Šinšilų juokas

 

Nieks nežino, kaip Šiaurinės Šinšilos moka juoktis. Retai labai retai ir tik tam tikrais momentais, labai specifiškais ir labai subtiliais, tik tam tikromis aplinkybėmis- o tai priklauso nuo daugelio faktų, apšvietimo, aplinkos, šilumos ir tik tai visai netikėtai pakrypus įvykiams, visai atsitiktinai atsiliepus impulsyviam veiksmui Šiaurinė Šinšila ima juoktis skardžiu aukštu balsu, kaip  varpai į dangų, nepaisant visų pietinių šinšilų ramaus miego, skamba visa erdvė.

Sako kadaise Šiaurinių Šinšilų juokas stebino ne tik vidinių prerijų gyventojus.

 

KAIP AŠ APSISKUTAU BARZDĄ

Šiaurinė Šinšila  žiūri į mane ilgai. Po to dar kartą žiūri, sveikinasi, bučiuoja švelniai. Žiūri ir klausia, – ko aš taip juokiuosi. Tik dar kartą pažiūri, pažiūri įdėmiai. Tuomet visa nušvinta ir ima įdėmiai mirksėti karts nuo karto- mirkt, mirkt, mirkt, o lūpų kampučiuose šviečia slapta šypsena, taip švelniai, švelniai, taip nenusakomai šviečia. Galvą pasuka į kairę- žiūri, pasuka į dešinę- žiūri, įstrižai pasuka ir įsižiūri. Ką tuomet mato ji, nieks nežino, o ir žinoti negali.

 

Naktiniai užsiėmimai

 

Naktim Šiaurinė Šinšila lakuoja nagus. Darbe nėra laiko. Lakuoja, kai jau visi miega, kai jau tik tyli muzika ir lietus už lango. Žemi debesys, žemi debesys slenka dangum.

Nusilakuoja nagučius, sudeda rankas ant krūtinės ir jau miega, jau miega, jau, kad miega, net sapnai visi sulekia.

 

Šiaurinės Šinšilos pokalbiai telefonu

 

Alio, ar girdit mane? Alio.

–          Negirdi manęs… Tuoj pašnekėsiu su lenkais ir grįšiu.

–          Ja neponimaju, čto u vas za informacija? Ja poprobuju sviazatsia.

–     Labukas, jis man paaiškino, taip…

–          Ne, ne, kur įrašyta į imeilą. O pasiūlymas galioja tik šiandien.

–          Iš  kur jisai žino, ko mes norim, kiek paimti?

–          Aš žinok, jau niekuo netikiu…

–          O su tavim nepavyksta susisiekti.

–          Ar dabar girdite mane? Ar dabar girdite? ( jei ne dabar, tai kada girdite?)

–          Ar jūs sulauksite? Jūsų apie 12 tonų.

–          Taip, Šiaurinė Šinšila, čia aš.

–          A, taip su jumis tada ir bendravau.

–          Ne, negali būti.

–          Gerai sutariam. Taip. Taip. Gerai.

–          Taip. Pažinau.

–          O pas jus vienintelius yra problema. Pagalvokit ir bažnyčiose klojom. O ten koks praeinamumas.

–          Užvažiuosi atsiskaityti vėliau.

–          Juokauji?…

–          Taip aš nemanau…

–          Vytai, saulele, būk geras, rytoj, kai atvažiuos mašina…

–          Tai aišku tu prekių neturi, aišku neturi…

–          Jo, kai jisai bus arti.

–          Ta prasme, ką palikti?

 

Apie draugę

 

Šiaurinė Šinšila turi labai kaprizingą draugę, kuri žino, kaip pasaulyje viskas  būti turi. Tik ji bijo lietaus, bet mėgsta grikius, kurie ir man patinka. Ji niekaip nepritaupo lietsargiui ir bateliams, kurie nespaudžia, o taip tai gali viską. Kai nespaudžia. Gal būt ir prezidente būti. O ir visai neblogai? Ji stebi šio pasaulio tvarką ir stebisi šio pasaulio tvarka. Nes gi dar ne visas pasaulis, sudėliotas ir vyksta pagal jos tvarką. O gaila. Taip būtų patogu.

Taip jinai yra gera ir niekuomet taip baisiai nepasielgtų, bet dabar, tai jau ji pasielgs, nors taip tai jinai gera ir tikrai taip nepasielgtų. Pamatysi.

Kartais, kai ji pasimeta, tampa dar geresnė, tik po to, to neatmena ir klausinėja kitų, norėdama geriau pažinti save.

 

Dar  apie rūkymą

 

„Bliamba“ naują pakelį nusipirkau, o sakiau, kad jau nepirksiu.

Anksčiau taip ir buvo, nešiodavaus visą pakelį ir visus vaišindavau.

 

Juokai

 

Šiaurinės Šinšilos mano, kad yra stambūs gyvūnai.

-Kas šiam pasaulyje neklysta- tarė praeidamas  jautis.

 

Įpročiai

 

Mano įpročiai yra labai geri.

Mano įpročiai yra teisingi.

A, tik rūkyti, gal neteisingas.

Visi kiti yra teisingi.

Pas mane buvo susiformavęs įprotis anksti eiti miegoti, anksti keltis.

Tiesiog įprotis negerti, nevartoti alkoholio.

Kai anksčiau grįždavau namo, buvau įpratus skaityti knygas.

O dar buvo susiformavęs įprotis, kad važiuoti pas mamą į sodą savaitgalį, sekmadienį, valgyt pietus ir pas mamą susiformavo  toks įprotis.

NE- tai ne įprotis, tai būdas gyvenimo, sakant- ne, ne , ne, ne.

Tai principas, ne tai  savigyna, ne tai savisauga. Ne visada lengviau pradžioj pasakyti- ne, o po to- taip, nei pradžioj pasakyti- taip, o po to- ne.

 

Šiaurinė Šinšilos žadinimas

 

Pažadinti Šiaurinę Šinšilą, kai ji neturi eiti į priverstinę tremtį, labai sunku. Ji atsikalbinėja visais įmanomais būdais. – Aš tik, tik užsnūdau- sako ji, nors prieš valandą garsiai sakė, kad eina pasnaust  penkiolikai minučių.- Na nereikia, na  nmhmhmnnn sako ji. Taip pagrinde atsikalbinėjimas susideda iš murkimo, urzgimo, niurnėjimo įvairių dažnių diapazone, sukiojant nosytę į šonus. Kartais pasigirsta vienas kitas rišlesnis žodis, bet tai tik tiek.

Ir toliau Šiaurinė Šinšila palaimingai snaudžia savo neatmenamuose sapnuose. Pro šalį eina Ivanas ir Danila. Eina ir eina, gan linksmai eina, žaižaruojančio dangaus fone. O dangus žydras neapsakomai, link vakaro. Tik debesėliai iš oranžiniai- rožinių virstantys bordo- violetiniais. Čia, dabar akyse.

Šiaurinė Šinšila miega toliau.

 

Netiesos sakymas

 

Būna, kai Šiaurinei Šinšilai tenka sakyti netiesą.  Ir tai taip nemalonu. Ir vis dėl to, kad neužbaigti, neišaiškinti, nesudėlioti taškai. Va kaip būna. Nes jei pasakysi, tai to žmogaus daugiau nematysi. O ar verta? Ar norisi? O kaip sudėliot?  O kaip? Matai kaip sunku. Ir iš vis, kaip  kalbėt su žmogum, kuris galvoja tik apie pinigus. Na dar apie savo vaizdą truputį. O gal ir daug. Kaip kalbėt? Lengva tau patarinėti, o tu pats pabandyk.

 

Siela labai jautri

 

Šiaurinė Šinšilos siela labai jautri. Tai galima pamatyti iš karto. To negalima iš karto pamatyti. Ji atsiveria visai netikėtai, ar staiga, tarsi, kažko lauktų, ar būtų viskam pasiruošusi. Tai tarsi debesų spalva, kurios tu dar nematei ir nežinai nuo ko ji priklauso, ar nuo saulės apšvietimo,ar nuo dangaus spalvos, ar nuo stikliuko per kurį tu žiūri, ar nuo to kokioje nuotaikoje, ar būsenoje esi?

Siela ji, kaip gėlė. Gėlės jos sieloje. Jaukus atvirumas. Šviečianti ugnis. Tyla.

Ar girdi varpus bažnyčios, kur prie Aušros vartų?

 

Vidinis balsas

 

Jau tuoj  dvi valandos nakties, ir pyragai iškepti ir jau atvėsti spėjo ir jau Pu Erl arbata pritraukta, o Šinšiliukas miega susisukęs. Pasirąžo, dar pasiverčia ant kito šono ir toliau snūsta savo švelnioj sapnų begalybėj.

Prabunda ir  sako- tai reikėjo mane pakelt, nieko aš nepamenu, nieko aš negirdėjau. Muzika, kokia? Pyragas? Jo…

-O tai kas su manimi kalbėjo?

-Mano vidinis balsas kalbėjo.

 

Įvaizdis

 

Šiaurinės Šinšilos vis pergyvena už savo įvaizdį. Vis su juo susitapatina ir įkala sau, kad  stora ir neišsimiegojusi ir dar tokia, anokia ir kokia nors. Nors jokių požymių nėra. O  miego pilnos ausys, net kyšo. O pabandyk galvot, kad liekna, graži ir išsimiegojusi nesigauna. Ypač, jei nieks nepasako, bent kartą per valandą.  Pati gražiausia. Kaip, kaip? Oho, kokie bateliai. O tu su kojinėm? O į ką daugiau žiūrėt čia galima?  O iš kur tokia skara spalvinga? Ai…

 

Esmė

 

Mano žodžiai neatitinka realybės,- sako Šiaurinė Šinšila.

 

Silkė

 

Valgyti, norisi valgyt labai, valgyt labai ir iš lėto. Nėra sviesto, pamato staiga. Valgyt noriu dabar šitą silkę. Ar matei kada plaukiojant silkę? Na bent ekrane per TV, ar matei? Valgyt silkę noriu dabar. O daugiau niekada nenorėsiu. Šiaurinė Šinšila kartais mėgsta stiprius pareiškimus. Arba eina gaudyt silkės.

 

Šiltnamio efektas

 

Pietinės šinšilos, kaip ir Šiaurinė Šinšila laukia klimato atšilimo, laukia kada pagaliau atšils, kada gi pagaliau atšils. Kada pagaliau atšils, ne tik žiemomis. Ar matei, kaip Vilnelė pakilo. Ir kasdien vis kyla po truputį.

 

Pastebėjimai 2

 

Šiaurinė Šinšila plaukia varlyte. Niekada nemačiau, bet taip sako.

 

Valties prieky gražu- skirias vanduo prieš akis ir jame atsispindintys debesys.

 

-Galvoju, kiek šiose akyse tiesos, o kiek melo?

Sunku dirbti kontra žvalgyboje. Sunku. Įsivaizduok pats, kiek darbo.

 

Kuo panašūs delfinai ir Šiaurės Šinšilos? Ar girdėjai kada, kaip gieda- šnekas delfinai?

 

Kartais, kai Šiaurinė Šinšila, ištaria, kokią nors visai netikėtą frazę,  ar sakinį, taip ir lieku pastėręs visais savo geltonai- oranžiniais pūkais aplink galvą iš nuostabos ir susižavėjimo, visas pilnas  netikėtumo.

 

 

 

 

 

Šiaurinė Šinšilos maisto suvokimas yra savotiškas

 

Šiaurinės šinšilos yra vegetarės. Bet negriežtos. Ir labai mėgsta mažytes bandeles su spirgučiais. Nors taip bandelių nevalgo.

O Dieve, kas jas sugalvojo, gi negalima taip. Ką tu valgai, nesveika, taigi nesveika ir užsikimši, sako ji sau. Dar patinka bandelės su varške. Nors taip, tai ji net duonos atsisako, ypač jei prie salotų. Šiaurinės Šinšilos yra vegetarės, ne iš pašaukimo, o iš polėkio. Taip lengviau, taip lengviau skristi. Neapsunksti nuo maisto sunkaus. Štai dar vienas pliusas prielaidai apie Šiaurinė Šinšilų skraidymus.

O ryžiai yra gerai, bet plovas, tai gi ant riebalų. Bet plovas tai yra labai gerai. Labai gerai plovas ir labai skanu.

 

Pati tvarkingiausia Šiaurinė Šinšila

 

Šiaurinė Šinšila, kaip jau minėjau, niekuomet nieko nenumeta ir nenuverčia, o kai prieina prie stalo ir pasižiūri, sako, – O čia dabar kas? Viskas krenta ant  grindų, viskas krenta ir krenta, trupiniai byra ir žievelės slysta, pažiūrėk, o kur čia dar žiūrėti, kur pažiūrėsi, kažkas mėtos. Kur tu žiūri? Tikrai, o kam žiūrėt, kur kažkas mėtos? Po to mindai su kojomis. Mindai. Kaip taip galima?

 

Šiaurinės    Šinšilijos    angelas   eina   miegoti

 

Šiaurinės    Šinšilijos    angelas   eina   miegoti

eina   miegoti   ramiai   ir   iš   lėto,         eina miegoti

kuičias koridoriuj,                       vaikšto   po     kambarį,

rengias iš vienų spalvų į kitas

vos,      vos    paplasnoja

Šiaurinės Šinšilijos angelas eina miegoti,

užsuka     prie       kremukų,        barškina,      renkas ir tepas

tepas ilgai ir gracingai,                              eina miegoti

muziką   pasiklauso,    pažiūri     kas parašyta

ir   kokie  spalvoti  viršeliai,

Šiaurinės Šinšilijos   angelas  eina miegoti,

tyliai kramto lapą  kopūsto

pekino  visą iš pat pašaknų,

sūrio   sūraus   gabaliuką   nusitveria  ir          apkabina,

gaudo alyvuoges juodas

ir kukurūzus geltonus

praskrenda virš pietinių šinšilų,

Šiaurinės Šinšilijos angelas eina miegoti,          kramto ramiai riešutėlius

dar                        sako tuoj,                    tuoj jau eisiu,

eina miegoti ramiai ir tolygiai,

rankšluostį       atneša,      dantukų krapštukus suskaičiuoja,

žvakę prižiūri ir

klauso,                            kaip vėjas dainuoja

eina miegoti Šinšilinis angelas,                     pavargęs labai,

stojasi nuo kėdės,

čiuš pasitraukit,                         tai skirta šinšilom pietinėm,

graužiančiom vielą varinę,

duris atidaro,         kur teka vanduo,

eina miegoti, tyliai, ramiai,

jau          mėnulis per dangų pasuko,

tik jis už debesų,          o angelas čia,

eina pro tyškančio vandens garsus,       eina pro kriaukę,

pučia į žvakę

dviem pirštais prispaudžia,         laiko    lengvai ir žavingai,

laiko dviem pirštais,                      paleisti nenori,

knygą pasiima švelniai,           varto lapus ir dainuoja,

angelas eina miegoti

Šiaurės  Šinšilijų   pilnas,

angelas  dainą    dainuoja   sau   tyliai,

eina prie muzikos,    eina prie muzikos,              dar link miegų,

nieks    sutrukdyti   negali,                    angelas eina miegoti

nervini   tu    mane

dar            pasako

taip  švelniai,                                     apkabina minkštai,

Šiaurinės Šinšilijos angelas eina miegoti

o man gerai,             kad          gerai man

o man gerai,              kad

man gera

Šiaurinės Šinšilijos angelas      skrenda        link miego palocių,

skrenda   didingai,   laisvai   ir truputį  pavargęs

ir visada

viskas turi būt,              kaip tu nori

tavo            valia,

apkabindamas savo baltaisiais sparnais,     dieve mano,

pasako.

Pastebėjimai 3

 

Noriu tavo švelnių bučinių, dar ir dar iš ryto, kai naktys taip trumpos, noriu prisilietimo paslaptingai jautraus, kaip atsiveriant amžinybei.

 

Šiaurinė Šinšila, jei tik norėtų, turėtų pinigų pakankamai, kiek tik nori. Keista, kam tuomet ji dirba? O gal tai būtų dar didesnė kaina? Ai, tie anarchistiniai pareiškimai.

 

Kaip Šiaurinė Šinšila pamatė skrendantį gandrą.

-Oi, oi, oi kaip gražu.

 

Taip ir vaikštau po miestą visas šinšiliniais pūkais apsikabinęs.

Miega Šiaurinė Šinšila ir miega, tik debesų balti pūkai apie galvą sau skraido ir skraido pilni sapnų.

–          Aš tiesiog nervuojuos ir tiek.

–          Nenervuok.

 

 

 

 

Kaip Šiaurinė Šinšila pateko į rojų

 

Kaip Šiaurinė Šinšila pateko į rojų  ir guli sau ramiai ant nugaros begalybėje,

vasaros ramybė ir niekas nekanda.

 

Taip nebūna, bet taip yra.

 

Šiaurinė Šinšila pirmą kart plaukia kanoja ir plaukdama giriasi. Įsijungus telefonuką mezga ryšį su pasauliu ir girias lengvai ir grakščiai. Juokiasi garsiai, varpelis virš ežero skamba. Juoko garsai skardžiai dailūs per erdvę banguoja. Vandenyje ratilai ir tyla. Taip ramu ežeruos, kuomet vasarom lyja, taip tylu kuomet žmonės namuos radijėlių sau klauso.

 

Pažieviškės

 

Šiaurinė Šinšila kepa dešrelę ant laužo. Kai ilgai kepi nieko mėsiško nelieka, visai, kaip kepta morka, o iš pietų tokie juodi nakties debesys atslenka. Tokie juodi, tarsi nakties iš rudens. Dabar naktys šviesios. Birželis.

 

Pievų gėlės Šiaurinei Šinšilai yra pievų gėlės, tik gaila, kad nuo tokio aukšto piliakalnio nieko nesimato. Kur žiūri miškininkai? Jie tikriausiai nežiūri į tolius, jie tikriausiai žiūri į medžius.

 

Šiaurinė Šinšila bando pažinti augalus, augalus bando pažinti ir renka piktžoles iš kviečių lauko. Po to parsiveža namo pasimerkia į vazą ir grožisi. Ach, – sako- rugiagėlės.

 

Šiaurinė Šinšila manė, kad ji pailsės valtyje, o čia pasirodo kanoja. Ji irkluoja gracingai, lyg laikytų šakutę, ji irkluoja dailiai, o lygus vandens paviršius skirias jai prieš akis. Vakarėjanti saulė spindi, o visi lietaus debesys, kurie šiandien lijo, matosi horizonte. Tylu, nei musės, nei uodo nerasi. Tikras stebuklas.

 

Ar galima tikėti Šiaurinės Šinšilos žodžiais

 

Ar galima tikėti Šiaurinė Šinšilos žodžiais. Ar galima tikėti? Ne?  Galima tikėti, galima,- ne. Ne , – sakyti pradžioj lengviau, o jau po to galima sakyti ir taip. Realybė tai kinta.

 

Apie strimėles ir kita

 

Šiaurinė Šinšila mėgsta strimėles. Vieną kart vos manęs neužsmaugė, kai nepalikau, nors vadinos tos žuvys kažkaip kitaip. Aišku geriau be galvų, bet ir su (galvom), visai nieko, kai kito nėra. Kai nieko kito nėra.

Ar matei kada plaukiančią silkę? Vis dar nematei?

 

Šiaurinės Šinšilos labai mėgsta gaudyt bretlingus. Gaudo juos. Gaudo… Jei kas pamato Šiaurinę Šinšilą prie vandens, tai ji tikriausiai gaudo bretlingus. Gal jie plaukia  į jūrą, gal ir iš jūros atplaukia, o gal jūroj plaukioja. Kas juos žino? Neragavai? Skaniausi tai „ikiukuose“, ar „maksimose“ su galvom ir visu kitu. Netiki eik pasigauk.

Šiaurinė Šinšila labai netikėtai persivalgo – Na kai jau beveik ir bloga, o dar  norėtųsi iš azarto. Oi, sako pakildama nuo stalo.

 

Dar apie maistą

 

Kur nerėksi, negalima taip. Valgo, valgo ir palieka vieną kąsnį. Ir įdeda į šaldytuvą, gal kas suvalgys…Kaip taip galima? Likučiai kažkokie. Kaip taip galima?

–          Negalima taip…

 

Naudojimasis

 

Šiaurinė Šinšila visus labai išnaudoja, ar visi išnaudoja Šiaurines Šinšilas.

Kaip ir viską šioje vartotojiškoje naudotojų visuomenėj. Visi kažką naudoja, ypač kas po ranka pasitaiko, kas arčiau tą ir naudoja labiau, na, kaip patogu. Ką, kaip rankšluostį, o ką, kaip skalbinius. Kai kas naudojasi per kompiuterį, ar per kokias informacijos priemones. Prisiunčia ir naudoja tave skaitytojo teisėmis, o gal žiūrėtojo, o gal, kaip šiukšlių dėžę ir užkiša vaizdelių tiek, kad jei jau atsidarei, tai žiūrėk iki galo. O kas po galo? Naudojimas pereina į kitas tremties, nors sakyta laikinos, formas. Būna naudoja subtiliai ir gracingai, kaip plunksnas, ar auskarus, vakarines sukneles, ar  burlaivius. Būna naudoja tiesmukiškai, netgi brutaliai, o tu ir nepastebi. O kas savim nesinaudoja? O tikrai, kas savim nesinaudoja? Ogi niekas nesinaudoja savim, nes nemoka. Tai naudojas kitais. Anksčiau tai vadinos barteriniai mainai, o dabar… nežinau. Gal postmodernizmas? Labiausiai matosi, kai susinaudoja. Pavįzdžiui matosi, kai susinaudoja peilis- tampa toks plonas, arba lentelė- tokia įdumba, o kartais ir suskyla.  O kaip naudojas erdvė? Tiesiog išsenka. O kaip situacija naudojas? Baigias ir tiek. Tikėtina, kad nauja prasideda…

Šiaurinė Šinšila ir balandžiai

 

Nežinau ar Šiaurinė Šinšila mėgsta lesinti balandžius. Vieni balandžiai burkuoja ir lesa trupinius nuo akmeninių ir betoninių plytelių. Nuo kurių nori, nuo tų ir lesa. Sukasi, ratais sukasi, burkuoja ir į trupinius nežiūri,  turi kitų darbų. Taip jau yra su balandžiais.

Manau Šiaurinė Šinšila neturi laiko, va taip sėdėti ir lesint. Dar žvirbliai atšokinėja ir atskrenda kuosa, atsitupia ant suoliuko ir kiauksi traukdama popierius iš tarpo tarp lentų. O Šiaurinė Šinšila dirba, kada jai balandžius lesint, ji laikinojoj tremty. Vasarėja.

 

Ventės rage

 

Šiaurinė Šinšila prie Marių stebi pulkus vabzdžių, kurie juodais stulpais kyla virš medžių. Čia- Ventės rage, nors toks stiprus vėjas iš jūros pusės.

O po to sužino, kad tai uodų patinėliai.

Oho, nieko sau ir aš to nežinojau.

 

 

 

Fado

 

Mėgstu klausytis Fado. O kas tai? Tai pietinių Portugalijos šinšilų liaudies dainos. Kartais būna sumodernintos, bet taip tai labai senos. Labai, labai senos. Ir žavingos.

 

Šiaurinė Šinšila ir sapnai

 

Šiaurinė Šinšila moka miegoti. Kur jos to išmoko nežinau. Sako, Aleksandras, kuris iš Makedonijos, buvo išėjęs tris aukštuosius, ypatingus mokslus. Tam, kad skaitant vargti nereikėtų. Pasižiūri ir visa informacija, parašyta knygoj, įeina. Štai taip. Gal, kaip vaizdelis?

O Šiaurinė Šinšila miega profesionaliai, net nepabusdama. Augina savyje paslaptį.

Kai lyja ir dar sekmadienį Lietuvoje, Šiaurinė Šinšila miega, net nelinguodama. Lašų garsai į lapus, krentančio vandens šnaresys. Kartais ji švelniai krūpteli per miegus ir tyla. Lietinga vasara, – šneka žmonės. Šiaurinė Šinšila negirdi, ji miega giliai.

Paukščiukai čiulba.

 

Visi žino, bet nieks nesako

 

Lyja lietus. Labai lyja lietus. Šiandien labai lyja lietus, net perkūnija, kuri buvo išpranašauta, sudundėjo virš miesto, kai aš važiavau pas Šiaurinę Šinšilą. Maži upeliai tekėjo gatvėmis, o praeiviai atšokinėjo nuo  tyškančių  balų. Prasišvietė saulė ir vėl tamsos debesys ratais virsta aplink dangoraižius ir  miesto kalvas.

Giedrėja, debesys išsiplaikstė į šonus ir lengva žydrynė lėtai atsiveria, varstoma juodomis čiurlių figūrėlėmis. Juodi paukšteliai aukštai danguje. O Šiaurinė Šinšila vis dirba.  Kodėl tiek daug laiko užima laikinoji tremtis? Visi žino, bet nieks nesako. Visi žino ir kiekvienas pagal save. O bendrai  visi žinojimai labai prieštaringi ir juos visus sudėjus gautumėm absoliutų nulį. Bet kodėl taip ilgai?

 

Aš su savim šnekuosi

 

Aš su savim šnekuosi ir mosteli kaire ranka, tiksliau kairės rankos piršteliais. O nagučiai išpuoselėti, oi išpuoselėti. Vieną pirštuką prideda prie lūpų, kas  šinšilų kalba reikštų-  tylos, mielas mano, tylos, dar negaliu palikt šios laikinos  vietos. Tylos, dar direktorė čia. Tyliau. Dar spaudinėju klavišus, žiūrėdama į ekraną.  Dar spaudinėju klavišus, žiūrėdama į okeaną. Tylos, jau tuoj eisiu, tuoj, tuoj dar palauk. Ateinu.

 

Pastebėjimai 3

 

O miegas ima mane, akys merkias šeštą valandą, kad vos matau Šiaurinę Šinšilą, vos įžiūriu, pro beužsimerkiančias akis. Vos matau pro blakstienas, matau jos oranžines šiandien spalvas ir atspalvius, tie bateliai, kojinytės dryželiais ir dar kažkas taip oranžiniai šviečia.

 

Šiaurinė Šinšila šokinėja laiptais, kaip kengūros, ar gazelės, tiesiog fit, fit aukštyn,- nepavysi. Gal būt čia įpratimas, gal būt sportas, o gal polėkis. Taip vidinė jėga kelia į viršų. Jai belieka tik kojas dėliot.

 

Šiaurinės Šinšilos eina praustis, tarsi niekur nieko, taip, lygtai tai, kas jų viduje nesimatytų išorėje, lygtai tai kas sąmonėje nesimatytų judesiuose. Lygtai  sugebėtum ramiai valgyti, kai esi pastatytas ant bedugnės krašto, o stalas balta staltiese su raudonais pakraštėliais, oi su raudonais pakraštėliais.

 

Ką dar nunešė ?

 

Ir iki Šiaurinės Šinšilos ateina gandai apie mano gyvenimą, ne tik iki TV, laikraščių ir kitų masinės informacijos priemonių. Gandai sklinda gražiai ir greitai, ypač teisingi ypač, kai pats juos leisti tingi. Taip sužinau apie orą aš Užupyje ir savo mintis vakar rytą, sapnus man aprašo teisingus ir mano nemiegą ir kita. Aš labai greitai galiu sužinoti dar nepadarytas savo gyvenimo smulkmenas, variantus kelių, elgesio formų ir šokį, kurį aš dar tik sukursiu. Blogas esi mielas mano, blogas, nes toks- blogai padarytas. Teka upelis, rudas vanduo pro šalį, gal dabar rytas, gal dabar vakaras, Vilnelė po kojomis teka galingai. Nunešė valtį tuščią, rąstą  atnešė ir užtvėrė visą vandens kelią, o po  to vėl nunešė. Antį nunešė, o gal ji pati plaukė pro šalį ir dar daug ko po vandeniu nešė ir penkis burundukus ant medžio kamieno ir ilgą margą pitoną, duonos kepalą ir pieno bidoną. Nunešė vieną dygliakiaulę ir  oposumus du nunešė. Nunešė krūmą jazminų žydintį ir tiltą, kuris buvo prie kelio. Nunešė mano oranžinį, ne – raudoną megztuką ir keletą plokštelių. Nunešė jausmą, kuris ryte apkabinus tavyje buvo, nunešė meilės raštelį, smilgas iš kopų nunešė ir pasiilgau. Dar nunešė dalį juodai baltų  juostelių, o atnešė spalvotas ir negatyvines ir jausmą, kažkokio tai labai žalio ir su kelnėmis- kojinėmis ant aukštų juodų batelių per kambarį, prospektu ir aikštę ir keletą tablečių ir širdį taip gelia.

Nunešė lietaus debesį ir laivų eskadrą su admirolu, flagmaną nunešė, porą aristokratų ir gražų tortą. Nunešė, tai ko neatmeni ir puokštę gėlių, užuolaidą neišskalbtą, žodį kuriame tyliu. Tvirtovę apgultą nunešė, porą kavos puodelių ir keistą nerimą, gėlę dirbtinę nunešė ir  žydintį medį prie kelio. Prezidento rinkimų kompaniją nunešė ir  tris budistus, žmogų turtingą ir tą, kuris niekad neklysta. Nunešė taifūną, armagedoną ir trisdešimt tris šventuosius. Nojaus laivas praplaukė ir žmogus ir  šviesiai pilkos kuosos. Nunešė žiurkę vandeninę ir pasakojimus apie stebuklingą šalį, nunešė tavo nuomonę ir mažą, labai spalvotą drugelį. Dar nunešė Balkanų trimitininkus ir taborą čigonų, kažką labai artimą ir nepažįstamą  ir kažką tokį be nuomonės. Nunešė sniegą pernykštį ir manifestą, dar neparašytą, nunešė žodžius išmoktus ir degalinės kvitą, nunešė viską, ką tik nunešti gali, negali, spindinčios meilės akys, tyro vandens lašeli.

Pro šalį nuplaukė gyvenimas.

Sėdžiu ir žiūriu, ar dar kas atplauks. Tylu. Lyg tai ir lietaus nebuvo.

Siela tyli, kaip Ramiojo vandenyno veidrodinis paviršius, pasaulį atspindintis, mėnulį skrendantį, žvaigždes ir sūnų tikintį, kuris per vandenį ėjo. Tylu. Dar paukštis- žąsis pirmoji virš begalinio okeano skrenda, ta, kuri buvo prieš pasaulio pradžią, virš viso, dar negimusio vandens.

2004 6 27

 

Laukinis

 

–          Laukinis,- šaukia  Šiaurinė Šinšila,- laukinis, laukinis, laukinis.

Šiaurinė Šinšila yra naminė.

 

 

 

Laplandija

 

Kas tai yra Laplandija, ar žinai? Tai, kai staiga užsinori, kažkur toli ir staiga sąmonėj jau pamatai prabėgančius elnius. Štai tau ir  Laplandija.

Po to belieka sėst į mašiną ir nuvažiuoti.

 

aš brendu į vandenį

 

Šiaurinė Šinšila žiūri, kaip aš brendu į vandenį. Šalta… nei vieno žmogaus visoje pakrantėje. Tik vandens dviratis prapukšėjo pro šalį. Brendu į vandenį. Na nekaršta. O taip noriu plaukt. Šinšila su megztuku ir striukyte tupi ant kranto. Šalta. Tokia bendra visuomenės nuomonė. Sinoptikai ją paremia skaičiais. Liepos pirma. 2004 metai. Plaukiu ir lygus paviršius skiriasi priešais. Gaivu. Kūnas taip išsiilgęs vandens. Plaukiu toliau. Žydi jazminų žiedai.

 

Stebuklas

 

Ima ir išvažiuoja netikėtai Šinšila į Lenkiją. Vėlai, vėlai naktį, visai vėlai. O prieš tai dar įvyko stebuklas. Bet apie tai,- tyla. Stebuklas žodžių neturi. Stebuklas tiesiog įvyksta ir tiek. Įvyksta, kuomet visai nesitiki.

 

Kita

 

Grįžta iš kelionės visa pervargusi ir nori miegoti. O taip,- sako,- lūžtu, ir eina dėlioti daiktelius. Oi,- sako nebegaliu, kaip noriu miego, ir eina skalbti. Rytas jau. Šviesu. Prausiasi, prausiasi,- na jau tikrai pavargau. Nukrenta į lovytę dar paniurzgėdama ir tik tada, tik tada… užmiega visa sapnų apkabinta.

 

Mindaugo karūnavimas

 

Penkių dienų pailsėti per maža- vienas šeštadienis, vienas sekmadienis, Mindaugo karūnavimas ir dar plius, minus po vieną dieną į abi puses nuo Mindaugo. Gausis penkios. Galima jau ir iki Helsinkio nuvažiuot, o gal ir iki Laplandijos. Tiksliai, o ten baltosios naktys dar.  Jei stipriai ilsėsies, tai žiū, gal ir užteks. Taip galima  pasiekt ir patį šiauriausią Šiaurinės Šinšilos buvimo tašką, iš kur, gal būt matosi ir ledynai. O elnių pulkai tai tikrai.

Ar matei kada elnią, ledynų fone? Ar čiuožei kada plačiomis slidėmis? Ar plaukei ežerais iškėlęs raguotą galvą? Ar gyvenai namely iš ledo luitų? Kai lauke – 15, tai viduj+ 5. Jauku ar ne?

Pasaulio tvarka pagal Šiaurinę Šinšilą

 

Nesutvarkei… Sakei gi sutvarkysi.

[Reik sutvarkyti gyvenimą.]

Oi, mane nervuoji. Paskui save reikia susitvarkyti. Na baik, na baik tu, ką tu darai? Žiūrėdamas savęs, nežiūrėdamas kitų. Aš čia pirma vietą užsiėmiau. Mano pirma vieta. O tavo?

.

Toliau tvarka pagal Šiaurinę Šinšilą

 

Ten aš padėjau, ten turi ir būti.

Čia ne tik apie mano kelnes ant kėdės atlošo,( kurios jau ketvirtas mėnuo, kaip kabo, paruoštos susiaurinimui su adatytėmis pakraštėliuose).

Todėl, kad baigiasi ant l. Tai vienas iš pasaulio tvarkos paaiškinimų. Tam tikras Šiaurinių Šinšilų pasaulio vaizdas, ar jo dalis. Ten kur aš padėjau… ten turi ir būti.

Tai taip.

Pietinės šinšilos apie tai visai nešneka, net neužsimena.

Taigi.

 

Tekstas

 

Nejudink nejudėk žiūrėk kas čia, koks kvapas čia, oi liūdna, žalias

Nelysk, nelysk prašau ir atiduok, na baik, žiūrėk, nejudink, neliūdėk

Na ką tu, baik, kas čia, kodėl, tu ką be proto, kaip, nejudink

Nejudink, nejudėk, sustok, nelysk, negalima, taip nežiūrėk, sakei juk- o

Nesutvarkei, na baik, na baik, dantis išsivalyk, man duria rožinis erškėtis tu

Nejunk ir atiduok, padėk, padėk į vietą, sutvarkyk, uždenk, jau saulė teka

Bėk, sustok, sujudink ir uždek, judėk ir dar, ir dar judėk

O aš tylėsiu.

 

108 variantai būti

 

108 variantai būti

nieko aš negaliu pasakyti—————- tyla

nieko aš nesakau                  tyla

jazminai ir pinavijos naktyje

eini

nežinomybės pusėn

bučiuot tave švelniai

–

Kaip aš sapnavau Šiaurinę Šinšilą ir save taipogi

 

žiūriu nuo aukšto snieguoto kalno, ar tai Himalajai, ar Kaukazas- neatskiriu ir su slidėmis stoviu, įžiūriu pėdsakus sniege, keistas šliūžes platėjančias, stoviu ant slidžių, o sniego nedaug, visai vietomis žemė matyti ir pasileidžiu žemyn sulenktom kojom ojaaaaaaaaaaaaa, lekiu įstrižai ir azartiškai,  ties karnizu užsuku ir prieš akis matau  beveik pliką šlaitą ojojoioi, pritraukiu kojas prie savęs ir tiesiog skrendu, daugiau nei slystu, kaip ant lingių paamortizuodamas  švelniai taip ir nuo viso šio milžiniško kalno  iki pat žemumų nučiuožiu, palinguodamas.

Kalnų uolos priešais, kur žadu sustot, bet ten už posūkio, ten už posūkio likus sena milžiniška ola, taip vėsu ir drėgna sakyčiau, jau vakaras. Kažkas virš jų užrašyta, ką aš perskaityti bandau,  ar tai vokiškai, ar rusiškai, kaip tai didžiulėm raidėm per visą šlaitą. Vienas kelias, kaip kelias, o kitas uolom, tas truputį aukščiau, šiek tiek aukščiau ir per akmenis.

 

O poetas jis ir sapne poetas. Skaitau eiles savo ir dar kitų ekrane dideliam prieš akis užrašytas, čia visas filmas apie tai, kaip gimsta eilės. Matau. Baltos raidės, fone juodam. Iš viršaus leidžias žemyn. Kas čia dar susirinko? Kas šie žmonės ? Poetai? Ką jie čia daro?

 

Patalpėlėj,  kur lietvamzdžiu bėga, lietaus vanduo, krisdamas šniokščia. Mes ruošiamės dainuot. Aš tekstą žinau tik lietuvišką. Kažkas bando angliškai, bet pritarimo negauna. Naktis prieš akis ir nežinomybės jausmas. Nuojauta, ko tai netikėto, dar nepatirto. Dainuojam gražiai, tuo ir laimingi.

 

Nėra idealių Šiaurinių Šinšilų, kaip ir nieko nėra tobulo

 

Nėra idealių Šiaurinių Šinšilų, kaip ir nieko nėra tobulo

Vienas sakinys ir vartai užsitrenkia. Bum. O kiek reikia meilės, kad atsidarytų? Ar girdėjai pasaką apie ledo karalienę. Gal tai buvo nepasaka? Pažiūrėk sau į širdį. Kokios širdys Šiaurinėj Šinšilijoj?

Kas gyvena tavo širdy?

Aš girdi priežastį?

Aš matai pasekmes?

Nieko aš nesakau.

Tiesiog ne ta koja iš lovos išlipo, ne ta mėnulio fazė ir ne tas pasaulis.

 

Malda už Šiaurinę Šinšilą

 

Draugė gera ir graži Šiaurinei Šinšilai pasakė, kažką gero, kažką gražaus, apie mane, apie tave,  pasakė norėdama, kažko gero ir  kažko gražaus. Labai, labai gero ir gražaus. Dieve nebausk. Dieve atleisk draugams. Dieve atleisk kaimynams. Dieve atleisk labai.  Labai gražiai imk ir atleisk, kai jau nebegali, leisk. Dieve atleisk gražiems draugams ir jų gyvenimams. Dieve atleisk visiems, kuriuos sutikai, sutikau visus atleistus, jau. Dieve atleisk, nes jie nežino ką daro. Dieve atleisk, aš  ir nežinau. Dieve atleisk  paklydimus ir  klaidžiojimus, tik abejojančius teisk. Dvejojančius teisk, o Šiaurės Šinšilom atleisk. Vakare, penktadienį atleisk. Paleisk angelus skristi, paleisk. Uždek žvaigždes danguje,  žvakes dek ir atleisk. Sudainuok ką nors didingo. Gal  Bacho koncertą smuikui ir orkestrui a-mol. Ir paleisk, ir paleisk, ką tai į žemę tyliai. Tyliai, kažką pašnibždėk, eidamas paryčiui pro sapno ausį į širdį mano. Paleisk.

 

palaiminga šypsena pilna begalinės ramybės

 

Tu kuris pametei tikėjimą savo

ką čia dabar veiki?

 

Va taip ir eina gyvenimas

 

Šiaurinė Šinšila priiminėja tabletes nuo durnumo. Dažniausiai vakarais, kai grįžta iš tremties. Arba rytais, kai eina į ją. Va taip ir eina gyvenimas. Prieš valgį, ar po valgio. Kas, gyvenimas? Kas gali nuspręst, jei ne tu durnas, ar tu ne durnas, ar aš nedurnas. Aš? Kas tas aš? Ar tu  gali nuspręst? Aš?

 

Pastebėjimai 4

 

Uždek ten šviesą, aš čia užgesinsiu,- pasakė Šiaurinė Šinšila.

 

–          Taip negalima daryti

–          Taip tikrai negalima daryti

–          Negalima taip daryti

–          Taip tikrai negalima daryti

–          Negalima taip

O viduje matosi palaiminga šypsena pilna begalinės ramybės.

 

Taip  Šiaurinė Šinšila negeria alkoholio, bet jei jau išgeria, tai šakės.

 

Ji kloja lovą tylėdama. Ji pagalvę pataiso tylėdama. Bliuzelę nusiima ir kelnes baltas. Kas jos tylą, dar taip ištvers, ar paneš.

 

Šiaurinė Šinšila kartais atsimena, ko atsiminti negali, kartais atsimena, ko išvis ir nebuvo, o kartais, ko atsimint neturėtų. Kartais ji mato, ko neatsimena,  kartais girdi, kaip būti turėtų. Kartais girdi, ko kiti ir nemato. Kartais ateina vaizdai iš vaikystės. Aš nežinau, kodėl taip susiklostė (susiklostys) gyvenimas.

 

Aš nežinau, ką sapnuoja Šiaurinė Šinšila, bet aš  kartais matau jos mintis vaizdeliais. Nieko paguodžiančio man, tuo metu, kai  tai matau. Ir neužsimerksi. Jautri mano širdis. Šiaurinės Šinšilos jautri galva. Kaip taip gyventi?

 

Mokėjimai

 

Daug nenusakomų dalykų moka Šiaurinė Šinšila. Visų neaprašysi. Vien ko vertas jų beprotiškas lankstumas.

 

Trumpa vasara

 

Vasara netikėtai atėjo ketvirtadienį ir buvo netikėtinai graži ir trumpa. Penktadienio vakaro debesys žadėjo audrą, aš plaukiau ežere ir lietaus nebuvo.

 

Prašau nenaudot, čia jau mano

 

Prašau nenaudot, čia jau mano,- sako Šiaurinė Šinšila, kai aš dailiai liečiu jos delniukus, norėdamas truputį kremuko pajausti.

 

Palaima

 

Žiūriu aš į miegančią Šiaurinę Šinšilą. Šviesios blakstienos virš palaimingai miegančių akių. Rankos piršteliai. Mėnulio pjautuvas kylantis virš kelio. Indiška giesmė. Minkšta oro erdvė, kai tiesiog esi. Ir tai yra palaima.

 

Šiaurinė Šinšila mėgsta puoštis

 

Šiaurinė Šinšila mėgsta puoštis ir atrodyti graži. O kuri gi nemėgsta? Parodyk.

Kvepia visa gėlėmis, o sako, graži?  Ir nei pilki debesys, nei lietus, ar vakaras negesina jos spindinčių akių žvilgsnio.

Kai Šiaurinė Šinšila prabunda, žavisi pasauliu, kurį pamato. Gal jau vakarėja, ar tik tamsūs vasaros debesys uždengė dangų.

 

Ar tai sapnas?

 

Kaip mes privažiuojam prie parduotuvės, didelės parduotuvės jai užsidarant. Kokia liūtis, kaip pliaupia, o aš bandau išlipt, atidaręs galinį furgonėlio langą. Ropščiuosi. Apačioj matau balą, o tu lauki, jau po stogeliu. Parduotuvės darbininkas komentuoja mano lipimą. Aš išnyru pagaliau, nušoku ant žemės ir šokinėju link tavęs per balas.

Šokinėju aplink tave per balas. Šokinėju aplink ir šokinėju. O tau, kad nors kas. Net ir pabudus.

 

Sekmadienio vakaras

 

Kai kada virš Šiaurinės Šinšilos pateka mėnulis  Ji maudosi piene ir arbatos kvapuose, ir to nepastebi. Mėnulis toks oranžinis ir prie pat horizonto. Šiek tiek padilęs. Geltonas. Dar tik, tik pakilęs virš Vilniaus kalvų, virš baltų rūmų ant Tauro kalno, virš miško, kuris matosi horizonte už jo. Virš Šiaurinės Šinšilos pakilęs mėnulis šviečia.

Veidrodis atspindi šviesą. Mažas dangaus zuikelis, didelių šviesulių rankose.

Švysčioja Šiaurinei Šinšilai į akis. Vakarėja. Sekmadienis, auksinė šviesa, stogai ir nurimęs pasaulis. Muzikos garsai ir pravažiuojantis troleibusas.

 

Iš aukštai matau,… nemanau, kad tai sapnas

 

Gal miegu, gal.. tik koja viena sulenkta, pėda prie kitos šlaunies prisiglaudus,

taip tarsi šokčiau, kaip šokčiau sapno erdvėj, ranka  kairė pakelta prie ausies pirštai visa netoli, kita ranka laisvai žemyn ir kūnas visas nirvanoj skendi.

 

Gal miegu, gal matau, kaip pėdos žemyn pirštų galiukais į priekį, į priekį  pėdos ištįsusios, bet visos palaimingam svaigume, neįtemptos žaviai taip, o ranka šoka, kairė lyg sukčiaus aplink save, o lyg ir nesisuku, taip visa tai ( tai yra aš (tai yra tai kas mano)) palaimoj ir  tai yra gerai.

Ir toliau matau save visaip, tuo pačiu būdamas ir čia ir ne čia ir tuo pačiu  šokdamas ir palaimoj skendėdamas, nejudrume tuo pačiu ir sapnuodamas ir nemiegodamas tame pačiame ir  žvelgdamas į visa tai pilnu pasigėrėjimo žvilgsniu.

 

Ta sapno, ne sapno erdvė, kur atsidaro begalinis laikas, kur sukas vizijos ir įmagnetinti realūs vaizdiniai, kur realybė, ryškesnė už nesapnuojamą, kur veiksmai tikslūs ir pasikartoja su tokia jėga, kad nupurto per  visą kūną.

Matau save miegantį taip, viena koja sulenkta, kita ne…

Po to dar taip…

Ir dar taip…

Visa tai užrašau sapno sąsiuvinyje ir džiaugiuosi užrašęs, o prabudęs matau,-

baltas popieriaus lapas

tik        baltas popieriaus lapas.

 

 

 

 

ji su manim į nežinomybę

 

Šiaurinė Šinšila šoka. Net ir pirmą dieną ilgai dvejodama išsiruošia su manim į nežinomybę.

O aš ką. O ką aš? Jei ji su manim į nežinomybę.

Tai aš su ja visur  ir  visas.

Šoka dailiai linguoja, o kartais, o kartais, kaip neria gilyn vitališkom emanacijom plasnodama, tai visas pasaulis suvirpa, tik vėl,- op mintys sušoka atgal į savo laivelį, stabilizuoja ir plaukia teisinga linkme. Ai, tos mintys, ai mintys, kas jas pakratys, kas jas nuneš, bent iki plaukų galiukų, kaip reikia galva mojuoti, kad jos nuslystų iki pat horizonto pakraščio, ai nuslystų.

 

Rusiškai

 

Šiaurinė Šinšila moka ir rusiškai- kagda nibud prelestnoje zozdanije ja stanu dlia tebia vospominanijem, togda v pamiati tvojei grubokoj, zaterianoj tak daleko dalioka, vsio kto mi jest to- radost  vsech nevinich glaz vsem na divo v etot mir ja radilas,  bit scastlivoj.

 

Išnyk iš sapno mano

 

Moka ir atmesti – sako pamečiau tai. Ieškok sau kitos su sielos  raudonu kaspinu perrištos. Liks tos kelios  dienos, valandos kartu, kai jungia sielos tiltus jausmas, netikras tu, tu sugalvotas, sapnuoju aš tave ir tiek. Išnyk iš sapno mano, taip nebūna. Gyvenimas toks knygose, arba kine. O tu, kodėl taip meiliai žiūri į mane? Tai sapnas, na įžnybk man. O dar žinot  ko noriu aš?  Gyvenimas mano sutvertas nelaimingai meilei, bet…

Kas žino, kaip dar viskas susiklostys sieloj mano. Gal patikėsiu aš ir imsiu skrist.

 

Tavo gyvenimas deklaracija. Manifestas.

 

Ir nieko čia  nepridėsi.

 

Kas man esi?

 

Kas man esi?

Šiaurine Šinšila, kas man esi?

Oranžinis vėjas.

Baltas žiedas nukritęs po kojų.

Tai ką aš matau akyse, ką aš ir užmerktomis akimis, kaip atmerktomis sapnuoju.

Tiesiai iš paslapty atsivėrusio dangaus.

Šventas kalnas Tibete, Romoj, ar Užupyje, kurį apeiti bandau.

Nebandau, o einu, krisdamas, skrisdamas.

Tyla, kai nuo viršūnės žvelgiu į pasaulį.

Tą akimirką, dar ir dar, tą akimirką

Stratosferos fone besiplaikstančiais plaukais.

Rankas pakėlus prie pečių, virš krūtinės, pirštelius sunėrus.

Tu miegi beprasmybėj sapnų, šitoks grožis.

Grakščiai, žavingai, netikėtai, šūktelėjimas,  per krūtinę tavo atėjęs iš burnos ištrūkęs atskrido.

Ryte lauki prie durų, o aš nuogas sapnuos ateinu.

Bučiuok mane visą, ne tik iš ryto, per nežinomybę už nežinomybės, už ribų nežinomos nežinomybės ir visą neatrastą laiką.

Netikėtai sutikta vizija, matai?

Pagalvot  net nespėjau, neišėjo, tiek erdvės liko, tiek erdvės, kai durys atsidarė.

Dabar krentu jau kelinta valandą ir dugno vis negirdėt.

 

Šiaurinės Šinšilos klausimai

 

Ar yra koks kanonas?

Erdvės liudijimas. Tai, kas yra ten, kur pats vienas, nemokintas patekt negali? Nebent netyčia, staiga atsivėrus. Bet ir tuomet nebus, kur tai padėti. Kur tai savyje padėti?

Tradicijos erdvės liudijimas. Kokios tradicijos? Kuria tiki.

Temos. O temos būna įvairios. Ugninis pasaulis. Jei gali įeiti į Tai totaliai. Įeisi totaliai į ugninį pasaulį. O kas ten? Gal ką papasakosi sau, kai išeisi. O gal ir ne, bet jei įeisi,  totaliai išgyvensi, neišgyvensi. Gal ir išgyvensi. Pergyvensi ugninį pasaulį. Tai taps tavo subjektyvaus pasaulio dalimi. Štai taip.

 

Nakties bliuzas ryte ( dainuot bliuzo ritmu, vienam)

 

Tai buvo sapnas

sakai išeinu

neatsimenu žodžių                                       buvo naktis

buvo naktis ir pupelės buvo

buvo

neatsimeni sakai

nepažadėjai

ne     žadėjai

aš tokia          tu nieko

o nieko      tu nežadėjai

visa taip subjektyvu

taip subjektyvu

ir labai

taip labai  rytas jau

jau einu

jau einu

kelkis einu jau

viską jau pralošiau

ėjimu paskutiniu             viską

juoda          raudona

juoda               raudona

ar         raudona         juoda

nepamenu

jis       pralošė          viską

aš jau       einu

rytas                               naktis

ar tai sapnas                         sakai                  nekliudyk

naktis                           nekliudyki     miegoti

jau naktis

nekliudyk                   nekliudyk

nakčiai tave apkabinti

rytas  ir   amžinoji    tremtis

ar         rytas     ar tremtis

apkabina veiklos mintimis

pavidalais įtraukia

rytas    jau

rytas   jau

jau pasibaigė

pralošė        jis        pralošė                                    naktis

ai      dar        matau,                  matau  dar  akis

tavo

tai     buvo sapnas                          nepamenu

gal ir ne sapnas

rytas jį išblaškys

maža kas buvo

maža kas buvo

rytas     tai ne naktis

prizas tu

mano

rytas              tai ne             naktis

tai buvo sapnas sakai

nepamenu

rytas     tai ne naktis

prizas tu

mano

 

Šinšila šventėj

 

Šventinėj, nepažįstamoj aplinkoj Šiaurinė Šinšila skaito knygą apie Tibetą. Ant užtiesaliuko raudono guli po obelim ir džiaugias trečia vasaros diena. Žadėta audra neateina, žmonės spardo kamuolį ir dainuoja. Kai kas gurkšnoja alų, o kai kas vandenį. Šiaurinė Šinšila laukia saldaus stalo. O taip jai gera, taip gera, po obelim, taip gera.

 

Kaip manai dėl ko jai moka atlyginimą?(pasikartojimai)

 

Iš vis stebuklas, kad mes kartu. Šiaurinės Šinšilos prizų fondas toks didelis ir aš dailininkas ant balto žirgo su pievų gėlėm lig pažastų. O jai moka atlyginimą, ne dėl to, kad ji tokia nuostabi. Ne dėl to, kad ji tokia graži, ne dėl to, kad ji visa spindinti, ne dėl to, kad ten kur ji ateina visa nušvinta, ten kur ji yra, visa spindi. Kaip manai dėl ko jai moka atlyginimą?

 

Įvairūs 1

 

Aš suradau tau merginą, sako Šiaurinė Šinšila.

O aš kažkodėl nieko nesakau.

Nieko ji nesurado. Meluoja.

 

Aš suradau tau merginą, sako Šiaurinė Šinšila.

O aš kažkodėl nieko nesuradau.

Ji taip blefuoja.

 

Sapnai

 

Traukiniu važiuoju ir ne vienas, daug mūsų, gal rusų ir vyrai oho, kaip iš ekspedicijos į kalnų viršūnes. Jau, šneka visi, tuoj lipsim tuoj, jau traukinys stoja, pažiūriu pro langus, o sniego- oho ir miškai aplink ir vien pusnys matyti, o į koją pažiūriu, tai tokios šlepetės- basutės matyti. Keistos ir ne pas mane vieną taip. O,- sakau,- ohoho, jūs ką?  Į sniegą basomis ruošiatės? Minus 20 lauke ir pusnys virš kelių. Pasižiūrėkit…

 

Namas Užupyje iš pusės kitos. Čia dar nebuvę… Čia dar nebuvau, kas čia gyvena? Koks senas butas ir grindys čia senos, medinės ir tvirtos. Ir taip stipriai padaryta. – Čia ir gyvensiu,- sako,- kad tik gyventi galima, tai ir gyvensiu.

 

Kaip aš sutikau Šiaurinę Šinšilą

 

-Oi bus karšta,  pasakė ji. Ir visuomet atsimena mano pūkuotą kepurę.

 

teisinga nuomonė

 

Šiaurinė Šinšila kartais mėgsta teisingą, teisingų žmonių nuomonę.

TURI BŪTI TAIP, KAIP TURI BŪTI. Ar ne? Ir tu tuo neabejoji?

Tai gal tu esi  Šiaurinė Šinšila? Apsičiupinėk.

 

Maža maldelė

 

Leisk skleistis žiedais įvairiaspalviais ir  spindinčiais visai netikėtų formų, kvepiančiais ir, kad sugrįžtų Šiaurės Šinšilijos angelas visas dulkinas, auksinėmis dulkėmis tviskantis. Tyliai sparnais sumojuotų, švelniai apkabintų ir pabučiavęs nušvistų.

 

Šiaurinė Šinšila labai sunkiai prijaukinama

 

Vieni mano, kad lengviausia prijaukinti šiluma ir jaukumu. Gal būt jie neklysta. O gal batukais ir rūbeliais? Gal būt. Dar kiti mano, kad geriausia jas jaukinti saugumu. Dar kai kas mano, kad galima sielos atvirumu, polėkiu ir džiaugsmu. Kaži ar jie neklysta?

Muša tai myli…?

 

Įvairūs 2

 

Sausio septintą ėmė ir atsivėrė rojus

O jau buvo taip tamsu, kad net tamsos nesimatė.

Tamsiame, kaip tamsa kambaryje kartą gyveno dievas.

 

Kartais, o gal dažnai Šiaurinė Šinšila mėgsta garsiai tylėti.

 

Šiaurinė Šinšila jaučias blogai ir ją pykina. Tikriausiai persivalgė. Labai jau blogai. Net nepastovi. Tuomet ji apsidairo ir puola dar ką nors valgyt. Kodėl? Todėl, kad alkana.

 

Šiaurinė Šinšila pilna nekantraus stabilumo. Kai ji pagalvoja, ką ji daro, ima ir ką nors sunkaus suracionalizuoja.

 

Tai tu atvažiuok  laiku  ir tada eisim.

 

Jau pamiršau ką tu sakei.

O kas čia juokingo, jau pamiršau, o gal neišgirdau, ką tu sakei,  kažką sakei dėl pakalnučių?

 

Kaip aš galiu tikėti?

 

Šiaurinė Šinšila užduoda šį klausimą ir užduoda. Vis tą patį. Sau? Man? Balsas vis kietesnis ir veido išraiška vis rimtėja. Atsakyk. Neatsakysi.

Aš netikiu, kaip aš tikėti galiu.

 

Ar buvo meilė tada ?

 

Ar buvo meilė tada, kai dar manęs nebuvo?

Kur aš buvau tuomet?

Iš kur meilė atsirado, kai dar manęs nebuvo?

Kiek kartų?

Nieko aš nežinau.

Atsakyk.

Atsakysi į viską, tuomet žiūrėsiu.

Žiūrėsiu tuomet.

Kur?

Kaip gali dingti meilė, jei aš lieku?

Aš lieku?

Žiūrėsiu, kaip parskrenda paukščiai.

 

Atsiprašau, aš kažką praleidau?

 

 

Šiaurinė Šinšila žiūri į veidrodį

 

Kuomet ji užsideda akinius ir žiūri.

Žiūri į veidrodį.

Žiūri ilgai, savęs nepažįsta.

Tuomet užsideda kitus, rėmai balti, o stiklai skaidrūs.

Žiūri ilgai, savęs nepažįsta.

Tuomet užsideda plonus, gracingais rėmeliais.

Tiltas per upę kalnų. Link savęs jinai eina.

Žiūri į vandenį, tarpeklio dugne- jokio atspindžio.

 

Šiaures Šinšila ir pasikartojimai

 

Šiaurinei Šinšilai niekas nesikartoja. O ar tau būna tas pats niekas keletą kartų?  Visiškai tas pats?

Ji prabunda iš ryto ir mato rytą pirmą kartą, tokį rytą ji mato. Ji atsikelia ir žiūri pro langą- jau švinta virš miesto, jau švinta. Pirmą kartą, taip švinta, kaip šiandien. Ar tu matai?

Bėgti jau į darbą, taip jau, bėgti į darbą.

Kuo apsirengti šią dieną, kuo apsirengti? Raudonai? O gal rožiniai? Taip rožiniai ir lėliniai bateliai, tik, kaip su jais bėgti, kaip bėgti nepakartojamai.

Aš žiūriu i tolstančią lengvai, nuo kalniuko tolstančią. Baltas paltukas, švelnus. Baltas, baltas, švelnus. Ji taip nepakartojamai bėga. Niekas nemato.

Daug ko niekas nemato. Kur čia matysi, kai taip viskas kartojasi. Kartojasi.

Matymas. Tik nematymas naujo kartojasi, tik nematymas. Visa nauja- naujai regima. Visa nauja iš konservų skardinės išlipus, visa tampa žavu. De ža vu.

 

Šiaurės Šinšiliukas jau lipa iš jūros.

 

Girdisi rankšluosčio tylus šiurenimas. Bangos pliuškena į kojas, jau vakaras, o gal ir naktis. Sako dar eisim pažiūrėt angelų. Jie šiąnakt būriais skris virš Vilniaus. Kaip tik šiom dienom numatomas antplūdis. Nei tai atšalimas, nei tai atšilimas, nei tai šventės, ar sielos šokiai.

Tiesiog angelai skrenda ir tiek.

 

Šiaurės Šinšiliukas maudosi

 

Taip, Šiaurės Šinšiliukas maudosi. Tikriausi šiandien sekmadienis. O kaip kitaip, šiandien tikrai sekmadienis. Vandenyno bangos didingai plakas į krantą. Su potvyniu atplūstanti energija, užlieja visą kūną. Atoslūgis nuneša vandenis tolyn ir tolyn, lieka plikas drėgnas smėlis ir  vaikščiojantys paukščiai ir šliaužiantys jūros gyvūnai.

Dvigubas Veronikos gyvenimas. Dvigubas Šiaurinės Šinšilos gyvenimas. Ar girdi balsą į dangų ? Ar girdi šauksmą tyruose? Ar girdi?

Gyveni ir tarsi gyveni savo gyvenimą, o vieną dieną sužinai, vieną dieną pamatai, vieną dieną staiga ima ir atsiveria. Gal važiuojam po Kūčių i Bulgariją? O gal į Rumuniją?

Ten sako bus nauji metai, ten bus daug bulgarų? Ko ten dar bus? Ar ten ko yra?

Pasižiūrėk „Dvigubą Veronikos gyvenimą?

Pažiūrėk gal ką pamatysi.

 

Šiaurės Šinšilos tūsas

 

Aš nežinau, ji žino. Ji žino, kas yra tūsas

 

Šiaurinė Šinšila žino ką daro

 

Šiaurinė Šinšila labai žino ką daro. Čia dar tau nepalikau ir dar pykstu. Jau praėjo naktis ir diena jau praėjo, pykstu. O jau vakarėja. Laukia Frankfurtas su lėktuvų pilnu oro uostu. Laukia Portugalija, o gal Šveicarija laukia. Kas žino, kas realybę atspėti gali? Tu žinai? Nežinau. Tik matau, kaip subjektyvume mano žaibuoja baltai, oi baltai.

 

Šiaurinė Šinšila Erlangene

 

Kai savęs neturi, neturi ko ir ginti. Kai savęs nelaikai, nėra ko prarast. Skrenda baltas drugelis ir miesto karvelis pro vartus uždarytus botanikos sodo, nėr kaip prasispraust, nėr kaip prasispraust, aš ne kupranugaris. Dar daug kas ne aš. Kas ne aš. Kas ne aš? Išsirikiuokit.

Kam tai reikia įrodyt?

 

Vakarėja, eisim uždegti žvakes. Rūsčios mintys po skrybėle, lyg ne mūsų šitas dangus, kuomet apsikabiname. Stipriai. Tarsi mes būtumėm ne mūsų. Kas tas, kas likimus mūsų dėlioja, kaip nori?

Taip ir sėdžiu rūmų aikštėje po žydru dangum, mieste Erlangeno keistas. Vakarėja iš lėto, laikas degti žvakes.

Mūsų dienos, kaip naktys, o naktys, kaip mes.

 

Šiaurinė Šinšila Baden Badene

 

Niekur aš neisiu,- sako ji, suraukia veidelį ir traukia cigaretę.

Įkrisiu į vonią su burbuliukais. Gulėsiu, žiūrėdama vieną keistą būtybę, ji ateis pas mane sapnuose, ji ateidavo, ji ateina. Badeno burbuliukai mintis sutvarkys. Siela nurims, taps lygi, kaip paviršius vandens prieš aušrą. Gersiu pieno kokteilį su jogurtu ir su ledais. Kazino žaisiu pokerį. Žvakės man švies. Ritinėsis rutuliukas žvangėdamas gailiai, kris ant žemės žetonai. Visa spindės.

Vakarais, kolonada praėjus eisiu miegoti. Na jau neisiu miegoti. Aš tai jau neisiu miegoti, ką čia, ne tam atvykau. Vilos ant kalvų tegu miega paskendusios tamsoje, lai miega visi.

Aš žiūriu į akis nejudėdama. Tyliai.

 

Kelio malda

 

Svarbiausia, kad mylėtų ir mašina negestų, o visa kita jau susidėlios, jau bus kaip Dievas duos.

 

Keisti klausimai

 

Mirtininkas gali užmiršti, kad tai jo paskutinė kelionė, bet ar tai ką nors keičia? Nuosprendžio vykdytoja gali užmiršti, bet ar tai ką nors keičia… Ar tai ką nors keičia?

Tai keičia viską. Ji pasisuka į mane ir ištiesia pieno kokteilį, (neturėčiau jo su niekuo dalintis) Aš? Taip, aš neturėčiau su niekuo dalintis. Kodėl???

 

Kaip Šiaurinė Šinšila  važiavo dviračiu į Konstancą.

 

Miestas ant ežero kranto ir važiuoti pradėjo nuo Reino, karštą dieną su skrybėle. Vėjas pūtė iš priekio, kaip visada. Keista. Vėjas pūtė iš priekio, kai važiuoji su dviračiu, vėjas pučia iš priekio. Skrybėlę reikia prisilaikyti. Matėsi ežeras. Rugių laukas. Morkos dygsta, laiveliai buriniai plauko. Matos kitas krantas, trys karvytės su varpeliais, žalios pievos ir daug visokių niekučių. Aš myliu tave, bet tai pasakyti dažnai neišdrįstu. Esu atvira ir be galo jauki begalybė, prieštarauju tik  loginiam protui, kaip nematytas angelas su šveicarišku laikrodžiu ant dešinės rankos riešo, bėgu per dulkes ir griūnu, suplasnoju ir griūnu, juokiuos ir keliuosi…

 

Fejerverkai

 

Taip Šiaurinė Šinšila pamatė neregėtas dangaus gėles, jos keičiasi kas akimirką, kuriasi, mainos ir tirpsta, sprogsta, skleidžias ir verčias, net sustingsta ir tampa kuo tai kitu, nei tik ką buvo. Buvo prieš tai. Jau numiręs esu nuo to grožio, kurį matai ir nežinai kur dėtis nuo ateinančio. Prisikeli, naujai pamatęs, naujai atsiveriantį dangų ir alpdamas kyli iš lėto visai prie vandens, visai prie vandens čia buvai, o jau kyli virš Reino.

Ai čia tik žodžiai, to neįmanoma apsakyt. Važiuokit liepos pradžioj i Štain am Rein miestelį ir patys viską pamatysit.

 

Siaubo naktis

 

Šiaurinė Šinšila, lipdama laiptais pastebėjo, kad kažkas čia ne taip. Ar tai kryžių per daug, ar daiktai per keisti.

Akys pastėro, kai grįžo iš dušo ir miego nebenori visai. Varto senus albumus. Aplinką tyrinėja. Vaikšto po kambarį, tikras gyvas vaiduoklis Šiaurinė Šinšila raudonais marškinėliais.

O kodėl antklodė šičia šlapia?

Vabalas bėga tamsus.

Traukinys už lango girdėti.

Skaidrių spinta pilna. Keistas namas.

Dar tik puse dvylikos, o jau baisu. Greitai  ir aš išsigąsiu.

Reik užmigti anksčiau.

O aš nemiegosiu.

Dulkių sluoksnis visai nepaliestas.

Čia erdvė negera.

Diedukas paliko vandens mineralinio butelį ir nuėjo miegoti.

Apsibraukė dar žemėlapyje miestą, Vilnius vardu.

Per lietų atbėgęs, paaiškinti bandė mums kainą už kambarį…

Nesutarėm, kad bus baisu.

Man tai matyti kalnai. Kai išeinu į balkoną. Tokie dideli ir šalia, kad galvą reikia užkelt.

O lietus jau nustojo. Spaudo mygtukus Šinšila. Maigo mobilų iš siaubo. Keista, galvoju, jei nerašyčiau, užmigčiau seniai. Taip pavargau.

Naktis tamsi ir kalnai iš šonų. Bundu  sušalęs, ar perkaitęs. Skauda blauzdas nuo stabdymo kalnų serpentinais. Atsimerkiu. Vaiduoklių nėra. Gerti norisi. Košmarai lipa per galvą. Nepažįstamam mieste ieškau šventyklos. Ieškau. Gatvėmis vis kažkur išvažiuoju. Apvažiavimas ir apvažiavimas. Temsta jau greitai. Tokia padėvėta geltona šviesa gatves dar apšviečia. Gal tai sapnas, jau.

 

 

 

 

Išvažiuojant iš Štain am Rein

 

Šiaurinė Šinšila dedasi daiktus į kelionę. Netelpa batukai. O anksčiau tilpo. Keista. O Lietuvoj tai rūkai šieną. O čia oho, koks „Barklajus“. Ryt bandysim atsikelti anksti. Kam vėlu, kam anksti. Čia iš kur pažiūrėsi. Dabar tai vakaras. Šveicariškas vakaras.

 

Šiaurinės Šinšilos vidinis pasaulis

 

Šiaurinės Šinšilos vidinis pasaulis pilnas vidinių garsų. Tiek daug erdvių su viršūnėm. Ledynai ir krenta lavinos, krenta lavinos. Matosi debesys, kurie vartosi, kurie vartosi apie viršūnes, visaip keičias ir mainos. Tampa žvėrim, ar žmogaus veidu. Čia apie ką? Ar subjektyvų, ar objektyvų?

Tai patamsėja, tai nušvinta, visiškai apkabina viršūnę, ar išsisklaido, palikdami tik aureolę, pėdsaką švelnų ir trapų. Šiaurinės Šinšilos vidinis pasaulis pilnas įvairovių, bet gali pasimest vien tarp „ne“.

 

Šiaurinė Šinšila žiūri į krentantį vandenį

 

Daug vandens. Net parašyta kiek litrų.  Labai daug vandens. Labai daug, daug vandens iš ledyno kliokia žemyn tarp uolų. Truputi tamsos šviesoje. Truputi šviesos tamsoje. Spindulys tarpeklio viduj.  Sūkūriai.

Šiaurinė Šinšila sustoja prie didelės japonų grupės. Jie bando visi sutilpti į kadrą. Visi spraudžias, glaudžias arčiau vienas kito. Šiaurinė Šinšila stovi viena ir erdviai. Stovi viena erdvėje.

Eina laiptais aukštyn, eina laiptais į viršų tamsoje, eina į viršų išgraužtoje uoloje. Šalia drebančių nuo krentančio vandens gausmo japonų ir akmenų. Gražu.

Ar žinai, kas išgraužė šiuos tunelius uolose? Kas tas, kuris šitaip išgraužė akmenį?

Toks mažas ir žalias. Jis pirmas atėjo pasižiūrėti, kaip krenta vanduo iš ledyno.

 

Rytas Lietuvoj

 

Rytas Lietuvoj. Prie ežero rūkas. O  Šiaurinė Šinšila bėga Žvėrynu į darbą. Saulė skaidriam danguje. Oras švelniai virpa iš laimės. Ežero paviršius ramus. Liko 10 minučių. Bėga Šinšila linksma. Liko  devynios. Paukštis praskrenda. Laužą sukūriau. Ugnis. Jaunuolis siūlos Šinšilą pavežti. Bėga Šinšila linksmai. Bėga ir kalba telefonu, šypsodamasi žavingai. Saulė virš miesto ir virš Žvėryno. Saulė virš ežero ir virš Neries. Ta pati saulė.

Įkrito antis į ežerą. Pūkštelėjo. Šiaurinė Šinšila atėjo į darbą. Be garso. Kikilis medyje čirškauja. Viršininkė telefonu… Rytas Lietuvoj. Rugpjūtis.

Ar tai vasara džiaugtis, ar artėjančio rudens nuojauta.

Sako, paskutinė tokia saulėta diena. O kas, jei patikėsiu.

Šiaurinė Šinšila klauso orų prognozės. Aš žiūriu į dangų. Vienas mažas, mažas debesėlis.

Rytojus neateis niekada. Tai patvirtina patirtis. Vis  šiandien ir šiandien. Kaip besivartytum. Tiek saulės, kad miego norisi vidury dienos, tiek šviesos, kad norisi ne tik sapnų, bet ir realybės.

 

 

Samprotavimai

 

Meilė tai pati nestabiliausia būsena šiam pasauly. Ar į kairę žiūrėt, ar į dangų,  į dešinę, ar į mylimąjį,  į kopas, ar į skaičiukus, jūrą banguojančią, baltą burę ir Machaoną. Vėjas.

 

Kodėl mirtininkas užsimiršta?

 

Kodėl mirtininkas užsimiršta. Kam jis nuosprendį apskundė? Ar jis, paskendęs meilėj, nepastebi žavingų nuosprendžio vykdytojos žvilgsnių? Gal tik žodžių. O už žodžių kita erdvė, nei kažkada jiems suteikta buvo? Visai kita erdvė. Lašai krenta naktyje, švyturio šviesos įsuka karuselę, apšviesdamos, praskrendantį paukštį. Vakaruose žaibuoja.

Rugpjūtis. Šiaurinė Šinšila jau miega. Gal tai tik žodžiai.

 

Klausimai

 

gal tu esi buvęs kriminalinis nusikaltėlis

aš nieko apie tave nežinau

nieks nežino

kaip aš tau galiu patikti

na, kaip bendradarbis…        ir tai apie jį daugiau

žinau

o tu kas?

Aš nieko apie tave nežinau…

tu savo sielą moterims parduodi

gali parduot brangiau man to nereikia

man to nereik

man to nereik

man to nereik

aš penkiolika metų su vienu vyru pragyvenau

ir žinau kaip…

nemylėjau

 

Pripažinimo viršūnė (Olimpas)

 

Tu gali bet ką sukurti.

Bet ką sukurti gali.

Bet kokią iliuziją, ką tik nori.

Ką tik nori, tą ir gali.

Dieve mano.

Čia ji taip man? Priekaištaudama?

 

nebe ta sveikata

 

Šiaurinė Šinšila grįžo iš svečių, truputi išgėrus vyno. Ai sako, nebe ta sveikata, kūną karštis tik išmušė.

 

 

NE

 

Šiaurinė Šinšila žiūri ir dainuoja. Nieko nesako. Žiūri įdėmiai. NE karalystės deivė. Žiūri NE akim.

Nieko NE sako.  Ji naujai atrasta NE bacila NE. Su keistu polinkiu NE skristi horizontaliai NE. Nieks jai NE. Ji beveik  visagalė NE karalystėj. Kas ją NE pažįsta, tas pažinti NE gali. Ką tu sau NE manai, visa NE TAI.

Ne TIKI?

NE tikėjimo sparnais NE išskleistais NE moja. Visi NE išsižioję iš nuostabos NE gali ką nors pasakyti, NEi padaryti.

Nieko NE gali būti.

 

Kaip Šiaurinė Šinšila žiūri krepšinį

 

Dieve, neprisišnekėk, ir įsisuka į fotelio kampą. Jaukiai susisuka ir siaubo pilnom akim stebi, kaip italas varinėja kamuolį link lietuvių krepšio. Šiuo momentu didžioji dalis Lietuvos gyventojų identifikuojas su nediduku tamsiaodžiu atimančiu iš italo kamuolį ir nuskuodžiančiu link krepšio. Och sakiau ir laiko kumščius prie lūpų. Aikštelėje vyksta žiauri kova. Patrauk tuos gipsus. Mbeeeee… Macijauską uždengia, koks tai aukštas italas. Ir sugriebė už rankos Lietuvos krepšininkui. Matyt draugiškas? Liko penkios minutės iki pabaigos. Penkios minutės. Ir pabaiga. Ir antroji bauda pasiekia tikslą. Kažkas tai ne taip. Duok man tų čipsų. Man būna nuo jų bloga po to. Reikia gintis. Apsisuka fotelyje arčiau, arčiau manęs. Laikas nyksta. Jo, laikas nyksta. O kur nežinia, o tritaškiai skrenda pro šalį. Ką daro Italijos rinktinės gynėjas? Mes nugalėsim. Čia iš reklamos, ne iš realybės. O jis metė iš trijų taškų zonos. Ir dar kartą. Ir dar kartą. Ir dar kartą. Kaip taip galima? Žiūri Šinšila į švieslentę netikėdama. Kas čia ant stalo prilaistė?

 

Šiaurinė Šinšilos miegas prilygsta…

 

Niekam neprilygsta, jei tai yra šeštadienis, jei lauke lyja, ar saulė spindi, jei lapai geltoni, ar sniegas baltuoja, jei šiaurės vėjas košia šakas, jei vaivorykštės, ar taip tamsu, kad lyg dar neprašvito. Visa niekai, svarbu, ar tai šeštadienis. Matos toli, ar rūkas apgaubė miestą, žalia labai, ar vyšnios baltai suspindėjo, musė atskrido, kranklys, rožė raudona ar muzika. Aš nežinau, kas sapnuos, ji nežino. Šeštadienį laiko nėra. Visa ką aš tau čia sakau tik iliuzija. Ką tu matai? Mato jinai realybę, bet prabudus nepamena.

Šiaurinė Šinšila prilygsta miegui savam.

 

Šiaurinė Šinšila eina valgyti plovo

 

Na ir kas, kad plovas skaniausias pasaulyje, vis tiek prieš tai reikia nusipirkti dar vegetarinių bandučių. Vegetarinių bandučių su spirgučiais, kurių Šinšila nevalgo. Ne, Šinšila spirgučių nevalgo. Jei tu tai matei, tai tau tik pasirodė. Na nevalgo jų visai. O jie tokie skanūs. Na ne tokie skanūs, kaip anksčiau, bet vis tiek. Ir tik makt vieną, krimst kitą ir viso bandučių maišelio nėra.

Nepraėjus nė  dešimčiai minučių Šiaurinei Šinšilai ima baisiai raižyti pilvą. Uoi, sako ji, kaip blogai. Uai, kaip raižo…

 

Arbūzai

 

O arbūzai būna mergaitės ir berniukai. Mergaitės būna saldesnės, ir mergaitės kartais su uodegytėm. O kaip atskirti, tai tik Šiaurinė Šinšila žino. Ir dar reikia pabelsti. Jei garsas skardus ir jei atsiliepia kas iš vidaus, tuomet arbūzas saldus ir visas sultingas. Jei garsas neaidi ir nieks neatsiliepia, kas žino, ką tu viduj rasi…

 

Neturiu jėgų ieškoti.

 

Ji sako per miegus, ranka glostydama plaukus ir prie pagalvės ir už… ir ten kur prasideda sapnai, kur matosi atbraila laiptų iš metalo, besileidžiančių į apačią, kur žemai matyti mažas, žydro vandens kvadratėlis tarp medžių žalių. Praskrenda lėktuvas ( ten pat apačioj), kol aš laiptais lipu visais paramstytais. Dar viena aikštelė ir dar viena ir dar. Atsispirti ir skristi, atsispirti ir nebijant- nuskristi. Čia gi sapnas, argi nematai? Čia gi sapnas. Tu ką nematai? Čia gi sapnas. Dar viena aikštelė, tik turėklas kairėj, o priekyje žemai tarp medžių mažas kvadratėlis vandens. Dar žingsnis į priekį, žingsnis atgal. Ai, tos abejonės. Dar žingsnis į priekį du žingsniai atgal – įsibėgėjimui. Siaubas, kaip baisu, bet čia gi sapnas. Įkvėpti oro giliai, susiimti ir žingsniai į priekį ir atsispirti, su šauksmu per skliautą, kur lėktuvas nuskrido. Su šauksmu, šokti į nežinomybę, skrydžiui ir išnirti iš  povandeninio sapnų pasaulio, tyras gurkšnis į realybę, vis tik išdrįsau skristi, šokti nuo krašto bedugnės, šokti pilnam jėgų, šokti, kad skristi.

Pabudau.

 

Šiaurinė Šinšila moka mokyti mokytojos tonu.

 

Atsistoja.

Visa pasvyra į priekį, (viena ranka prisilaiko stalo, kad nugaros neskaudėtų).

Nustato griežtai, rūsčią veido išraišką ir pradeda ganėtinai aršiu, vienos tonacijos balsu aiškinti pasaulio tvarkos tiesą.

Na ir taip jau aišku, ką čia bepridursi.

Ir taip aiškina, aiškina.

Bandau suprast.

Nežinau, gal ji moka mokyti ir kitaip…

 

Eik tu nieko tu nesupranti…. Prastas tu mokinys, dar priduria.

 

Baltos Šinšilos svajos

 

O gal aš nenoriu pripažinti, kad man tai svarbu.

 

Šiaurinė Šinšila ir horizontas

 

Dingo kažkur, nesimato. Ką gali regėt iš už savo darbo stalo ir pro kompiuterio ekraną. Skaičiukai, suvestinės,  kažkur dingo horizontai. Vien skaičiukų suvestinės.

Kaip vėjas išpučia bures, taip ir skrieja Šiaurinė Šinšila. Mintys baltos, tokios atviros, kaip dangus virš manęs.

Toks myluojantis vėjas kopose.

Taip ir matau pūkuose, net ir užsimerkęs.

Laikas

 

Šiaurinė Šinšila turi neapsakomą laiko pajautimą, kuris nesimato taip sau į ją pasižiūrėjus

Šiaurinė Šinšila turi tikrai neapsakomą laiko pojūtį, kurio visai nesigirdi jos pasiklausius.

Šiaurinė Šinšila turi sunkiai pagaunamą laiko pajautimą, kurio nepaliesi, net ir visai priartėjęs.

Srūvančių sekundžių prasmė paslėpta nuo tavo akių, jei esi užsivėręs. Išgyvenk tai dabar, kaip realybę ir laikas taps tavo. Šiaurinė Šinšila tai kartais suvokia, kaip būtinybę ir atveria širdį.

 

Arbatos gėrimo ceremonija

 

Atidaryti duris arbatai galima rudenį. Kai jau neskubi pagauti besibaigiančių vasaros dienų. Kai neskubėjimas tampa būtinybe susitikti. Kai realybė telpa pialoje ir išsiskleidžiančiame lape nuo Hin kou kalno pietinio šlaito. Ir būti Šiaurine Šinšila tampa gerai, kaip ir augalui, kuris žydi prie nutolstančio kelio. Ten kur pasibaigia juoda- balta, gera- bloga, taip ir ne, gali išgerti mažytę pialą arbatos. Kartu. Ir taip tūkstantį kartų.

 

Šiaurinės Šinšilos klausimas

 

Aš grįžau namo. Ar jau miegi?

Nežinau, gal jau pabudau. Tik niekaip negaliu paleist minčių apie tave ir to jausmo… ir to jausmo, kur nudiegia širdį.

 

Įvairūs 3

 

Aš labai tavęs pasiilgau…

Tik tiek.

 

Ne daiktuose esmė ir ne formoj. Ne ir ne santykiuose. Net ne santykiuose tarp žmonių

O kur tada visa? Kur?

 

Žiūriu į Šiaurinės Šinšilos portretą ir galvoju. Ir galvoju, kad nėra čia ko galvoti. Žiūriu.

 

Kartais viskas taip intymu, kad baigiasi kalbos ( žodžiai)

 

Kaip aš leidau su  aitvarais į dangų foto paveikslus, o Šiaurinė Šinšila tylėjo, nes    Nidos kopose veikia „Megafonas“, o tai Kaliningrado srities mobilusis ryšys.

Nuostabu.

Tarp žemės ir dangaus, dangaus ir žemės,

o kur tavo siela, tarp dievo ir žmogaus, realybės ir pasaulio,

nieko aš nesakau

nieko aš nesakau

nieko aš nesakau.

 

Kaip Šiaurinė Šinšila važiavo į atlaidus Šiluvoj

 

Istorija apie tai nutyli

 

Savirefleksijos

 

Gerk arbatą ir eik greičiau

tu netikras,

tu netikras,

tu netikras.

Gal manęs visai nėra?

 

O gal tai sapnai?

 

Pagalvot tuo, kas anapus

Išgyvent už ryto ribos

Pamatyti neapšviestą

Užsinorėti nežinomo

paklaust…

tai kas aš nesu

Sielos veidrodi, ką tu atspindi?

Alijošius, kurį rankoj laikau

iš lėto besivartydamas virš laidų,

pabusti

 

Tu norėtum manęs pavydėt

Tu norėtum manęs pavydėt          Aš norėčiau tavęs pavydėt

tu norėtum manęs pavydėt           Aš norėčiau tavęs pavydėt

Aš norėčiau                                  tu norėtum

 

Tu norėtum savęs pavydėt            Jei norėčiau tavęs pavydėt

aš norėčiau savęs pavydėt            taip norėčiau tavęs pavydėt

tu norėtum                                    tu norėtum

 

sapnai

 

tokie mažyčiai malūnsparniai

už sapno krašto

ir lėktuvėlis vienas, kur šaudyt nori

suka ratus,

o aš pievomis, palei upelį

medžiais apaugusį,

o toliau neatsimenu

toliau gal baisu…

 

Tai grasinimas?

 

Aš tau šiandien laišką parašysiu

Tai grasinimas?

Ar tai įspėjimas?

Gal ir vėl mirtininkas pradėjo džiaugtis gyvenimu beatodairiškai

 

greitaeigis liftas

 

Kartais( bet labai, labai retai) Šiaurinė Šinšila būna, kaip greitaeigis liftas.

Kokiam nors dangoraižyje, iškilusiam virš devinto dangaus sferos.

Ypač jei jau šešios ryto.

Jau laiko nėra.

Kaip taip šeštą ryto nėra laiko?

Nežaiski mygtukais kabinoje.

Liftas toks modernus ir ekspresyvus, kai patenki.

Tik tiesiai į dangų, be jokių sustojimų.

Net nepamačiau, kaip devintą palaimos aukštą pralėkiau. Va tai taip.

 

Keli klausimai Šiaurinei Šinšilai

 

Kai gera nuotaika, tai, kaip amerikietiški kalniukai.

Kai bloga…          tai bloga, eik š…

O kaip per vidurį?- Tarpinė. Kaip tiesi linija. Nieko. Nebūtis. Visiškai nieko. Dvi tiesios linijos. Kaip bėgiai. Baikalo- Amūro magistralė.

O nuo ko priklauso, kaip nuotaika pasikeičia?

Nuo oro?

Nepriklauso.

Nuo metų laikų?

Ne.

Nuo minčių?

Ilga tyla.

Nuo minčių… Mintys tai pasekmės,  tai jau, pasekmės.

Nuo to kokia koja iš lovos atsikeli. Va nuo ko priklauso.

 

Šiaurinės Šinšilos gimtadienis

 

Tortas labai skanus ir su braškėmis, ir su braškėmis, kai taip norisi gerti. Šokt su tavimi, šokt su tavimi, nurengti tave, tavo žavingą juodą, skaidrią suknelę. Šokti tave, šokti, o muzika lotyniška. Taip ir nesupratau, kaip aš taip aukštai iššokau. Gal tavo sparnai šiąnakt buvo labai didingai plasnojantys. Kaip dabar matau. Matai, liko balta plunksna ant seno, auksinio telefono. Tarsi niekur nieko. Tokia balta.

Jau laikas į Siciliją. Jau laikas…

 

Šiaurinė Šinšila padeda kepti pyragą.

 

Nei čia lukštas, nei čia ką.

Ji labai gerai sumuša kiaušinius ir atskiria baltymus nuo trynių.

Ji labai gerai atskiria.

 

 

 

Ji visagalė ( gali ji viską)

 

Jinai gali viską, viską supranta

Jinai viska supranta, ji viską gali

tu gali nieko, nieko negali tu,

tu niekas, ką tu gali,

jis gali viską, nieko negali galėti, nieko

tu negali, ji viską žino, ji visagalė

ir tai supranta, vien šią savaitę suprato,

ji visa galė, tu niekas,

to dar nesupratai,

niekas  visko negali,

niekas gali tik tai

ir taip

nieko tu nesupranti,

viskas tai tu mano miela,

kas tu esi nežinau,

nežinai miela mano

galima viskas, ar ne, nežinau,

dar nepasakei

tu,

aš ar tu, nežinau,

būna blogiau

sako,

būna visai ne i temą,

viską ji gali

dėl nieko,

nieko daugiau nei norėtum,

visko ir taip per akis,

nori šiek tiek ir truputį?

visko dar

ir truputėlį

brangaus,

dar kad mylėtų,

negestų ir dar labai aukšto ir vis tokio aukšto

dangaus.

 

Šiaurinė Šinšila žiūri į veidrodį

 

Kuomet ji užsideda akinius ir žiūri.

Žiūri į veidrodį.

Žiūri ilgai, savęs nepažįsta.

Tuomet užsideda kitus, rėmai balti, o stiklai skaidrūs.

Žiūri ilgai, savęs nepažįsta.

Tuomet užsideda plonus, gracingais rėmeliais.

Tiltas per upę kalnų. Link savęs jinai eina.

Žiūri į vandenį, tarpeklio dugne- jokio atspindžio

 

 

 

Šiaurinė Šinšila Kuboje

 

Šiaurinė Šinšila sėdi ant Karibų jūros kranto ir graužia lietuvišką sūrį su guajava. Vakarėja. Kaitriai tvankus vakarų vėjas pučia nuo Meksikos pusės. Aš tuoj nusmigsiu, pasako ir graužia toliau. Kanda moskitai per odą jos švelnią. Kanda į kūną, baltą jos kūną, kanda be gailesčio. Kanda, tokio balto, dar niekad nematę. Tokio balto nebūna.

 

Naktis Kuboj

 

Išjunk ventiliatorių, aš baigiu sušalti.

 

Lipimas į Jūrą

 

Krantas turėtų būti smėlis ir lygus. O kas čia? Turėtų būti šiltas vanduo. Oho, kas čia? Uolos leidžias į vandenį, o plyšiuose gausybė jūros ežių.

 

Palapinės statymas pasienio zonoj

 

Tu ką čia darai? Sėdi ir nieko nedarai? Į jūrą žiūri? Jei tavęs čia nebūtų, tai viską galėčiau. Viską galėčiau, o tai dabar sėdi ir maišai, nieko negaliu.

Puola moskitai mane.

Saulė leidžias ramiai, temsta iš lėto, žalias kareivis ateina su šaliku baltu, tuoj kažką pasakys. Kalba ispaniškai, prašo pasų. O Šinšila jau ruošias miegoti. Rašo duomenis į mažą baltą lapuką. Sako kažką nepiktai. Gerai, sakau ir į tolumą vėlei žiūriu.

Laisvės sala, jūroj Karibų. Esam abudu ant vėjo. Aš basas, jis su batais juodais. Aš baltas, jis visas žaliai užsimaskavęs. Jis su kepure, o mano plaukai ant vėjo. O mano ant vėjo. Ant kaklo jam baltas šalikėlis. Kam jam tai? Gal susitaikymo vėliava?

Žiūri į vizas ir tyrinėja. Bando suprast. Matos klaust nepatogu, o ką čia beklaust?

O ką Šiaurinė Šinšila palapinėj galvoja? Ką ji ten gali galvot? Gal jau miega.

Eina kareivis toliau, į mangrovinius pelkių miškus. Migdos Šinšila toliau, o man vėjas karštas plaukuos.

Grįžta kareivis, jau prietema, negalima, sako, miegot čia, negalima, sako. Bet Šinšila jau miega, sakau, miega jau, kur mums čia eiti? Į stovyklą, štai ten, pionierių, ten galit eiti ir palapinę ten galit statyt, ten ant smėlio prie jūros keliaukit. Pionierių nėra, smėlio daug.

 

Pamatymai naktį išvažiuojant iš pionierių stovyklos link autopista (autostrados) ir ne tik

 

Mergaitė šviesiais plaukais ant dviračio bagažinės pritvirtintoje plastikinėje dėžėje.

( tokios stovi prie parduotuvių).

 

Kibitka- vežimaitis su dviem ratais, riedanti autostrados pakraščiu su pakabinta žibaline ugnele pasišviesdama, o arkliukas toks plonas, plonas.

 

Kai priekyje važiuojantis sunkvežimis, pūsteli juodai, pilką debesį, per kurį nebematau kelio. Kelias išnyksta visai. Jokių orientyrų. Suvoki, kam reikalingas kondicionierius.

 

Degančios žolės ir krūmai. Balti dūmai per kelią, kaip uždanga ir žmonės lyg niekur nieko einantys pro šalį ir besišnekučiuojantys. Gaisras, kaip gyvenimas.  Gyvenimas, kaip gaisras. O iš kur vandens paimsi?

 

Ši naktis su mėnesiena, kai suvalgiau kažką ne taip, guliu drebančioje nuo vėjo palapinėje ir šiame karštyje bandau įkvėpti. Ir dar, ir dar, ir dar, ir nieko nesigauna.  Pionierių stovyklos šuo, net loti nustoja. Tupi šalia, po mėnesiena.

 

Havana, iš kurios niekaip negaliu išvažiuot, net neįvažiavęs. Vis keisti dulkini priemiesčiai, tarp mažyčių suspaustų namukų. Staiga kelias, kaip lėktuvo pakilimo takas, bet ir čia jie visi- žmonės, mašinos, dviračiai, motociklai ir šunys. Labai retai, bet kartais pasirodančios rodyklės.

 

Šuo gulintis, kaip pūkuotas kilimėlis, jau antrą dieną toj pačioj vietoj.

 

Karštis, kuomet apsiniaukęs dangus.

 

Ir karštis, kuomet neapsiniaukęs dangus.

 

Kelias per kalnus, vietomis atsiranda asfaltas. Vietomis upės vaga.

 

Toks mėlynas, mėlynas debesis. Nors palytų, o tai tik danguj spindi.

 

Vakaras Trinidade

 

Žibintai po palmėmis užsidegė Trinidade

Taip va ir sėdžiu, tik žodžio neparašau, vis siūlo visi prašydami, siūlo prašydami.

Eisiu, jau, kol kas nepasisiūlė, taip prieina arti, už širdelės, paima, sako, iš kur tu?

Tikrai iš kur aš?

 

Šiaurinei Šinšilai labai patinka Kuboj čiaudėti. Ji taip įkvepia, susikaupia ir… taip labai, labai prisimerkia ir… kad čiaudi, kad čiaudi. Oi, kaip gera, sako ir žiūri į ispanų-lietuvių kalbų žodynėlį. Jau saulė išlindo iš už debesų. Rytas ankstyvas, dar tik + 30.

 

Pašnekesiai

 

Ji klausia, kur mes?

Sakau, kažkur tarp Ciego de Avila ir Santi Spiritus.

 

Kubos valgiai

 

Šiaurinė Šinšila labai mėgsta valgyti. Mėgsta valgyti pusryčiams kiaušinienę. Labai mėgsta ir  kilkę tomatų padaže ir Fruto bombą ir arbūzą mėgsta labai. Dar labai mėgsta tuną ir mango sultis ir niekad neatsisako Mochitos. Labai džiaugiasi Guajava, o tas cepelino formos vaisius irgi skanus, nors ir pavadinimo nepamena, tiesiog, kai Šiaurinė Šinšila mėgsta valgyt ji viską valgo mielai ir nesiginčija.

Šprotai tai gal kiek per riebūs.

 

 

Šiaurinės Šinšilos  rytas

 

Prabudusi ji jaukiai žiūri, yra saulė, ar ne. O saulė iš už debesų, kaip paukštis iš narvelio, fit.

 

Šiaurinė Šinšila   žiūri į rytinį Santjago de Kuba

 

Miestas gieda gaidžiais. Miestas prie įlankos, jau karščio pritvinkęs vibruoja. Pilkos sienos namų, o stiklų languose nematyti nė vieno. Betono terasos nušviestos saulės ir stogai pilku šiferiu padengti. Viskas karštyje, o tik ryto dešimta valanda. Kiaušinienę terasoj virš miesto Šinšila ragauja. Baltos bandelės ir vaisiai, pienas ir čia užaugus kava. Šiaurinė Šinšila  nori eiti nuoga į šį miestą. Gal taip karšta? Tikriausiai, jos čia nieks nepažįsta.

 

Šiaurinė Šinšila  Barakoa

 

Jei tu nebuvai Barakoa, tai ir Kuboj tu nebuvai. Bangos Atlanto tyška į miniatiūrinį Malekoną, aptaškydamos mažučius, medinius namus. Kvepia erdve begaline ir vandenynu. Oras mažyčiais pursleliais pritvinkęs. Ieško Šinšila kokoso palmių. Ieško indiškų palmių su neregėto skonio kokosais.

Juodo smėlio pakrantė ir bangos didžiulės i krantą. Juodas smėlis po kokosų palmėm. Raitelis ant arklio per smėlį. Du berniukai su indeliu Mochitai gaminti. Norit kokoso? Vienas doleris. Vienas doleris- du kokosai, sako Šiaurinė Šinšila. Gerai, sako  jie ir pranyksta. Ateina vyras su mečete ir dviem kokosais. Prašom. Gražu žiūrėt, kaip kokosas  atsidaro. Gražu žiūrėt, kaip pildosi svajonės. Šiaurinė Šinšila   laiminga geria riešuto sultis. Šiaurinė Šinšila  laiminga valgo baltą minkštimą. Pildos svajonės ir gaiviai bangos krenta į krantą. Varto mano kūniuką po juodąjį smėlį. Palaima.

 

Naktis prie kalno

 

Pabundu, o aplinkui rūkas, tik toli, toli pasigirsta mašinos ūžimas ir žibintai per tirštą tamsumą atčiuožia. Šviesos artėja, artėja bandydamos prasiskverbti pro tamsą. Ir vėl nutolsta urgzdamos tyloje. O šalia kalnas dunkso, kaip ugnikalnis mažas. Autopista, taip autostrada vadinasi čia. Kartais čia keturios eilės į vieną pusę, o kartais ir dvi, kartais grioviais išvagotos ir  vien duobės, o kartais asfaltas.

Koks čia miegas mašinoj, autopistoj prie kalno? Sapne klausia manęs, kur buvai taip prapuolęs, kur taip ilgai buvai dingęs? Kur prapuolęs buvai?

Ką man dabar atsakyt?

Miega Šiaurinė Šinšila,  tyliai šnopuoja. Saulė teka anksti ir jau rūką išsklaido. Prausias Šinšila prie kelio, kukurūzų didžiulių lauke. Drėgnomis servetėlėmis veiduką nuo miego valo. Rūksta dūmai tenai, tolumoj. Kažkas dega. Kuba bunda.

 

Klausimai Šiaurinei Šinšilai

 

Kada galima gaudyt langustus?

O iš kur aš žinau?

O kada galima valgyt?

O kada nori?

 

Šiaurinė Šinšila  laiminga, kai gali kalbėti.

 

Tyli Šiaurinė Šinšila retai. Jau penki šimtai kilometrų, kaip tyli.

 

Šiaurinė Šinšila   labai gražiai šypsosi.

 

Žiūri policininkas ir šypsos taip pat. Gera Kuboj.

 

Kaip Šiaurinė Šinšila  ėjo pro sunkvežimį, kuriame du kubiečiai…

 

Toks stovintis prie jūros, gali pagalvoti, kad paliktas. Kad stovi seniai, gal jau metus. Stovi prie kranto jūros Karibų. Toks, kaip pamirštas, pamestas, toks  lyg nieko nėra. Bet, kai eini pro kabiną, staiga pamatai, kad kažką jie ten daro. Net nežiūrėdamas pamatai. Bet įžiūrėt negali, be akinių gerai nematyti. Kai užsidedu akinukus,  moteris atsisuka, tokia atvira, tokia nuoga ( kiek matos per stiklą kabinos) ir nusišypso taip atvirai, taip atvirai ir žavingai.

 

Paskutinis Havanos vakaras

 

Šiaurinė Šinšila   nori namo. Nieko tokio, sako. Nieko  tokio, o koks tau skirtumas? Sėdi namie nusukus veidą į jūrą. Norite tokio vaizdo? Važiuokite į Miramar. Arba skambinkite 2468690 Guillermo Rojas Reboredo. Prašykite vaizdo į jūrą. Žiūrėkit ir gausit. O Šiaurinė Šinšila  nori namo.

Eina per Havaną. Aplinkui žmonės. Vieni prašos fotografuojami, o kiti prašo dolerio. O Šiaurinė Šinšila  eina nusukus savo gražų veiduką ir tyliai niurzgia. Reiškia bloga nuotaika.

Mochitos kavinė neturi, nes baigės citrinos, teks alų šaltą gerti- Bucanero. Muzika, kaip meilė. Meilė, kaip muzika, nesibaigia, girdi? Vis skamba. Girdi visu savo vidum, visa vidine realybe. Džiaugsmas, kuris su tavimi. Meilė iš kurios esi padarytas.

 

Laiškas mamai

 

Šiaurinė Šinšila  sėdi oro uoste ir rašo atvirlaiškį. Rašo daug ir džiaugsmingai rašo. Rašo savo mamai. Kai jau užpildo visą plotą savo gražiu rašymu, pažiūriu ir matau… Klausiu, o kur adresas? Ooooooooooo, sako Šiaurinė Šinšila adresas…užmiršau.

 

Kelionė namo

 

Dieve tu mano, kaip Lenkijoj šalta, kokie brangūs traukiniai Vokietijoj, namai taip toli. Taip toli Lietuva, o radiatorius kiauras. Pavažiuoji  trisešimt kilometrų ir užsipili vandens. Dar pavažiuoji  trisdešimt ir vėl užsipili. Tai per kiek laiko mes pasieksim Vilnių, jei dar liko  šeši šimtai kilometrų? Kiek kartų reikės sustoti? Kiek kartų ieškoti  vandens? Kur mes taip keliaujam, Velykų dieną, per Lenkiją?

 

Dichotomijos pagal Šiaurinę Šinšilą

 

Man šalta ( nesiliesk)- apkabink

nesiseilėk- pabučiuok,

kas suplėšė maišelį- prisiglausk.

Eik šikt-  kur taip toli nuėjai?

 

Pyktis

 

Geopardas bėga greičiausiai.

Dramblys yra labai stiprus.

O kiek Šiaurinė Šinšila gali laikyti pyktį?

 

Dieviškumas

 

Šiaurinė Šinšila  giminiuojasi su dievu Šiva. Ji gali sugriauti visą, ką tu statei ir kūrei šimtą metų. O jei tu negali to ramiai priimti, tai čia jau tavo problemos.

 

Šiaurinė Šinšila   ir atstumai

 

Pasislink truputi toliau, sako Šiaurinė Šinšila, aš noriu pasižiūrėti, ar tu man svarbus, ar aš tavęs pasiilgsiu. Paeik šiek tiek už spintos, sako Šiaurinė Šinšila, aš noriu įsiklausyti. O gal geriau išeik į kitą kambarį, gal taip bus geriau. Žinai, bet gal dar geriau būtų, jei išeitum pro duris. Pradžiai į koridorių.

Ar galėtum dar toliau? Aš nežinau, ar jau tavęs pasiilgau. Tuoj pasižiūrėsiu.

Kad nematyčiau…

 

Kartais Šiaurinė Šinšila  būna Palaima

 

Apie tai istorija, kol kas nieko nesako.

 

Ekstremaliai

 

Šiaurinė Šinšila  mėgsta gydytis ekstremaliai. Pajuto, kad pilvuką skauda. Oi, sako negaliu, kai tik nutylu, tai ir skauda. Kol kalbu, tai nejaučiu. Oi, negaliu, taip ir turiu šnekėti. Tuoj eisiu į vonią. Jau tuoj einu.

Iš vonios grįžta bordinė- violetinė. Oi, sako, mirštu, truputi perkaitau.

 

Balandėliai

 

Dabar, kai Šiaurinė Šinšila  negali valgyt kopūstų, ji žiūri ilgesingai į balandėlius  parduotuvės vitrinoje. Tai pats skaniausias mano maistas. Turbūt. Pats skaniausias…

 

Floroscensinis grožis ( vidiniai pašnekesiai lakuojantis nagučius)

 

-niekaip neišvydau šito lako viso grožio, šitas lakas fluoroscensinėje šviesoje šviečia melsvai.

– o šiaip jis yra bespalvis- realiam gyvenime,  taip reiktų eiti i klubą, bet kol kas nuotaikos nėra

-o aš būsiu be ryšio rytoj, žiūrint i šitą batarėją ( elementą)

– mes susitarę, o ką čia tartis?

– ką?

– ne, šiaip, su savim šnekuosi.

-o dažnai taip būna?

-kaip būna? Ko jūs norite paklausti? Atsikabinkite. Jums nepavyksta netgi suformuluoti klausimo.

-jūs apie ką?

-kad su savim šnekiesi?

-o darbe rimavosi man žodžiai ir aš dainavau

-ne turbūt ne dažnai, kai su savim šnekuosi tai nejaučiu, jei kas nors nepasako, tai nežinau.

-Prašau man surasti floroscensinę lempą, aš pažiūrėsiu, kaip jis šviečia. Labai noriu pažiūrėt, kaip šviečia.

.

Juodkrantė

 

Šiaurinė Šinšila davė niurnėjmo įžadus. Beveik, kaip vienuolis atsiskyrėlis.

Man geriau vienai.

Man geriau vienai.

Man geriau vienai.

 

Dao

 

Tiesios mintys neturi perspektyvų

Perspektyvos nėra gražios.

Išmintingas tyli prie jūros

Paukščiai skraido po dangų ir klausimų neužduoda.

 

Vidiniai ir išoriniai orai dažnai nesutampa

 

Tyla prie marių. Aitvaras pakilęs į žydrinę plaikstosi, kaip siela norini ištrūkti.

 

Kodėl moteris negali  būti Užsienio reikalų ministru?

 

Kai moteris sako, ne, reiškia, gal būt.

Kai moteris sako, gal būt, reiškia taip.

Kai Užsienio reikalų ministras sako taip, reiškia, gal būt.

Kai Užsienio reikalų ministras sako, gal būt, reiškia, ne.

Šiaurinė Šinšila yra Mariuko Užsienio reikalų ministrė.

 

Šiaurinė Šinšila man yra tikras permainų vėjas

 

Ne musonas, ne brizas ir ne vakaris, ne pietys, ne rytys ir ne pietvakarių. Jei manai žinąs iš kur papūs…. Pats tu masonas.

 

Gyvenimo peripetijos

 

Šiaurinė Šinšila mėgsta be galo sutvarkytą, nenuspėjamą gyvenimą. Taip baisiai sutvarkytą, ekstremalų gyvenimą. Ji negali be juodai gražių ir baltai niekingų dalykų. Jai tinka tik ekstremali ramybė. Kad būtų  taip klaikiai gera, taip klaikiai gera, arba nuostabiai baisu, kad jau nežinotum, kur tame siaubingai žaviame gyvenime su visu tuo dėtis.

 

Šiaurinė Šinšila  2005 m. rugpjūtis 15 d.

 

Man jau šalta, sako Šiaurinė Šinšila, bet rankos dar ne mėlynos.

 

Aš nesikabinėju

 

Aš nesikabinėju, bet kodėl sugadinai maišelį ir atiduok pagalvę, o nugaros man kodėl nepamasažavai ryte užmiegant, tau jau visai paranoja, dabar valgau bites, na tokie vaistai, po to sakė dar paeksperimentuosim ir su kitkuo, na lyg ir geriau, bet galvą po vakar skauda, jo galiu tik kartą per savaitę balto vyno, o kiek, tai jau nesakė, o koks geras Šanet šampanas, oi  geras, čia visai naujas, dar parduotuvėse nėra.

 

Amžius

 

Šiaurinė Šinšila yra tikra altruistė, ji mokosi iš savo draugės, o ji dar tikresnė altruistė ir sako- aš jau pasiekiau tokio amžiaus(?), kad galiu būti su vyru, kuris turi pinigų ir būti su juo, kada aš noriu, o ne kada jis…

 

Laiminga – nelaiminga

 

Šiaurinė Šinšila strikinėja po kambarį ryte visa palaiminga ir dainuoja, ir šypsos. Žiūri, bando perskaityt iš lubų, seną citatą iš „ Anglo ligonio“

Toks veidas skaidrus. Žiūri  į pirmą sniegą.

–          ar tai …., ar tai kitokio gyvenimo geismas…

–           Taip aš save ir pateisindavau.

 

Vaikšto visa paniurus, nė žodžio neištaria. Maišeliais šnarina, dainos negirdėti. Pasiima lygintuvą. Valo viryklę, cheminių valiklių kvapas pasklinda. Dangtį puodo trina ir tyli. Nė jokio žodžio. Pirmo sniego daug jau prisnigo. Žemė balta.

 

Ligos ir kiti nukrypimai

 

Žinai, kaip mane gydė?

Pas mus, tai svarbiausia diagnozė, o paskui jau gydymas. (O diagnozės man niekaip negalėjo nustatyti}

O turėtų būt, pirma gydymas, o paskui, jau diagnozė.( Tai va dabar bites valgau         (vaistus iš bičių))

Šiaurinė Šinšila moka labai greitai virškinti maistą. Dešimt- dvidešimt minučių ir viskas. Sako, pas mane labai greita medžiagų apykaita. Jau ir vėl alkana.

Bet su alkoholiu sudėtinga. Visus troškina, o man vandens perteklius. Ir visas  žarnynas išsivalo.

Tai ką man daryt dabar?

Eik miegoti. Bet miego dar nenoriu. Tai eik.

 

 

Kodėl aš nematau gražiai?

 

Kodėl aš nematau gražiai? Kodėl aš matau, tik kas bloga? Kodėl aš matau tik tamsą. Gal aš matau blogąją žmogaus pusę. Bet kodėl aš nematau gerosios? Kodėl vien demonai ir pabaisos? Ir tai artimi, man brangūs žmonės. Kodėl?

Užsimerkiu, pasitariu su savim ir tada atsimerkiu.

 

Mano draugas dailininkas

 

Vakar užėjau pas draugą. Jis dailininkas. Žiūriu, ant stalo „ puzliai „ padėti, dėlioja.

Sakau, ką dėlioji dėlionę?  Čia, sako, vietoj moterų.  Nieko sau, sakau, ir ką padeda? Taip, sako, labai, jokių priekaištų ir tokia ramybė. Na sakau, jo….

Bet Šiaurinės Šinšilos nieks neatstos.

 

SICILIJA

 

Plaukiu į jūrą Čefalu mieste plaukiu

Plaukiu aš į jūrą lengvai ir palaimingai. Šiaurinė Šinšila sėdi ant kranto, ant laiptų žavingų, saulei leidžiantis, miestą apšvietus palaimai.  Nameliai žaisliniai į jūrą įbridę, spalvoti balkonai, terasom į saulę veidus atsukę. Ramybė be galo, be krašto. Plaukiu aš, kol į šaltąją srovę patekęs, nustembu, kas gi čia dabar, kodėl šitaip šalta? Tiesiog ledinis vanduo man per kaklą, kai tik ką buvo taip šilta. Tiesiog ledinis paviršius, o kojos jaukioj šilumoj.

 

Po to atradau aš tam mieste šaltinį iš kalno ištrykštantį.

 

Auksinės žuvelės

 

Šiaurinė Šinšila miega, žiūriu į auksines žuveles, karpius Madonos kalnuose, baseine plaukiančius kažkur. Tuščiame viešbutyje kavą geriu, debesys verčias per viršūnes, virsta ir dainuoja šviesotamsa, dangaus gaivalai. O žuvys auksinės  sau plauko, Šiaurinė Šinšila miega mašinoj, aš kavą geriu terasoj viešbučio su auksiniais karpiais. Gražu, žavinga, tuščia  realybė. Kai nueinu susimokėti, nieko nėra, tušti didžiuliai namai, niekas net neatsiliepia, tyla begalinė. Palieku  atvirlaiškį ir einu  link mašinos, kur ji miega.

Auksinės žuvelės sau plauko. Nieko lyg aš nesakiau.

 

Ieškojimai

 

Kaip  lipo Šiaurinė Šinšila į Angelo viršūnę ir sutiko žmogų, kažko ieškantį su lazdele po medeliais. Įdomu, ko gi jis čia ieško? Ir jau ne pirmas. Ten apačioje vienas irgi kažko ieškojo tarp medžių. Gal kokių grybų? O gal kokių lobių? Ko čia galima ieškoti?

 

Enna

 

Iš tolo atrodo tarsi žiūrėtum filmą, ar taip tarsi patekai į pasaką. Kelio tolumoje dunkso didžiulis kalnas, o ant to kalno didžiulis miestas, uolos, bokštai  ir pilys. Toli, visko gerai neįžiūrėsi. Priartėjus matai namus, senus ir naujus, mūrinius ir blokinius, grakščius ir nykius, bet ir tvirtovės liekanos matyti. Kalno didybė nesumažėja. Ten, kažkur, prie debesų. Ilgas serpentinas, kalno šlaitais kyla į viršų. Toldamas nuo laukų ir pievų, manai kyląs į dangų?

Gatvėmis eidama Šiaurinė Šinšila dūsta nuo mašinų dujų, uždaros erdvės, siaurų gatvių labirintų. Na ir pragaras, važiuojam iš čia, sako.

 

Katanija- juodas miestas

 

Čia tarp juodo akmens ir ugnies kalno, kur kelių labirintas sukasi pro  tamsų baroką ir žydrą jūrą eina Šiaurinė Šinšila, eina ir ieško. Kažko ieško tamsiame rajone, tarp tamsių žmonių. Kas čia dabar??? Dainuojanti moteris? Čia gi  raudonų  žibintų rajonas. O mamamija, kur mes pataikėme. Bėgam. Bėgam iš čia greičiau.

Jie gi čia gyvena prie pat ugnikalnio. Net ir pagrindinė gatvė pastatyta taip, kad matytus Etna. Jei ką, kad dar galėtų bandyti bėgti. Bet kur gi čia bėgsi, kur gi čia važiuosi tokiais kamščiais užkimštame mieste. O magma, kai teka, tai teka ir šuoliuojančio arklio greičiu. Pabandyk pabėk. O jie sau gyvena…

Ką čia pasakysi. Ką čia apie juos pasakysi? Geria alų, ar geria, kad nusigerti. Ir dar universiteto  profesorius, vadinas. Ar galėčiau čia gyventi? Niekada, o ką aš čia veikčiau?

 

Milo miestelis

 

Važiuojam ir važiuojam šlaitu ugnikalnio vingiuodami. Vienoj pusėj,- jūra Viduržemio, toliuose dunkso, o kitoje ugnikalnis Etnos didžiulis. Mažas miestelis priešais aikštė- terasa, ant šlaito bažnyčia ir „ fiatai“ mažiukai sustoję. Eisiu pažvelgsiu į tolį. O aš pamiegosiu, sako Šiaurinė Šinšila. Šičia miegoti, tu pažiūrėk, koksai grožis, tu pažiūrėk. Oi, aš pamiegosiu, ir sukas Šiaurinė Šinšila į rutuliuką. Ką jau, eisiu aš vienas. Gal ką nors sugalvosiu. Vaizdas didingas į tolumas. Milžinas kalnas prie nugaros. Tylu tik  vietinės šnekos banguoja.

Trinkteli varpas per erdvę. Trinkteli, kad net krūpteli visa. Skamba varpai, skamba erdvė visa ir Šinšila pabunda. Oi, kaip gražu.

Dėl tokių svečių ir paskambint negaila, sako zakristijonas.

 

Vieta kur moka daryti Late kavą

 

Iš kur tiek medžiotojų apsiplunksnavusių? Visi garsiai šneka, triukšmauja ir kavutę gurkšnoja.

O Šiaurinė Šinšila nuėjo visai į kitą pusę, žiūrėdama į telefoną. Bandė pagauti ryšį. Nuėjo toli, kol jau suprato, kad tai jau ne tai ir tapo baisu. Miškas didelis, gūdus ant ugnikalnio šlaito. O mobilus, ką tas mobilus. Užmiršo ir dėl ko į jį žiūrėjo. Gal dėl darbo. Kai pakėlė akis į viršų nuo ekrano, pamatė medžius, visai nepažįstamus. Kur man eiti toliau? Ai, Šiaurine Šinšila, kur tu eini? Klausėsi, klausėsi visokiausių garsų ir surado pagal plunksnuotų medžiotojų šurmulį.

O tai buvo vienintelė vieta, kur mokėjo padaryti Late, ir net turėjo specialiai tam skirtus puodelius.

Oi, kaip gera.

 

 

Rojaus sode

 

Šiaurinė Šinšila renka obuoliukus ir kriaušes ir žiūri į namą tolumoj. Jis tuščias . Čia kažkada gyveno žmonės, bet jie pabėgo iš rojaus. Jų nieks neišvarė, patys pabėgo. Kriaušės krenta ant žemės. Šiaurinė Šinšila ragauja kriaušes ir nuo didesnio medžio ir nuo mažesnio. Obuoliai rausvi rūke noksta. Riešutmedžiai jau sproginėja iš žalių kiautų. Slyvų jau neliko. Nukritę lapai šiurena po kojom. O šalia grotas, pastirę akmenys ir tamsa. Augalai ir drėgnos samanos po kojom.  Viskas žalia ant pilkų akmenų.  O toliau jau nieko nematyt, tamsa. Tokia drėgmė dvelkia, tarsi kas tai kvėpuotų, toks tamsus ir nematomas iš požemio. Šiaurinė Šinšila žiūri į tamsą, bijo eiti toliau. Tokia tamsi tamsa. Viskas Gyva.  Ugnikalnio kraštas. Vartai į požemį. Įdomu, kas ten toliau? Negi tai išvarymo iš rojaus kelias?

 

Ugnikalnis

 

Šiaurinė Šinšila eina prie šoninio kraterio. Ten kadaise tekėjo lava. Mėtos  bombos ugnikalnio, dideli juodi rutuliai, tarp lavos kelių, pratekėjusių. Kur ta Šiaurinė Šinšila nubėgo į viršų, ieškoti vartų į požemį

 

Šiaurinė Šinšila šokinėja per lavos laukus. Tokia juoda, juoda žemė. Net ne žemė o požemis išsiveržęs į dienos šviesą. Toks juodas, juodas, šalia apdegusių, nubalusių medžių kamienų,  geltonos žolės ir lapų rausvų, Visa tai spindint paskutiniams saulės spinduliams, kylant iš apačios debesims, rūko vėjui. Šiaurinė Šinšila šokinėja šioj išdegusioj žemėj. Kyla dūmai iš žemės. Šiaurinė Šinšila smagu, ji dar nebijo. Ji išsigąs, kai ims temti staiga, nei žmogaus, nei gyvybės, vien juodi lavos laukai ir tyla.

 

Šiaurinė Šinšila žiūri į kelią, leidžiantis nuo ugnikalnio. Temsta tiesiog akyse, rūkas kyla aukštyn. Net ne rūkas, o debesis į kurį įvažiuojam. Dvasių metas. Čia jos vaikšto. Žiū, zuikis  išbėgo į kelią ir bėga prieš mus. Įdomu kur jis bėga. O kur mes važiuojam, tarp šių nušiurusių krūmokšnių?  Tikrai, kur mes važiuojam?

 

Namas ant  prarajos krašto, vis temsta. Tik motoriukas ūžia šioje tyloje. Ir nieko daugiau, tik tyla. Apačioje debesis. Namo viduj šviesa dega, bet kur žmonės? Gal išgeriame čia kavos? O kokia čia realybė? Šiaurine Šinšila, gal tai filmas?

 

Sirakūzai, lietus ant galvos

 

Šiaurinė Šinšila taip ir nepabudo, kol mes su Aristoteliu ėjome miesto gatvėm, svarstydami, kodėl gi tos moterys, jo, kodėl gi tos moterys tokios??? Mes žiūrėjom į vandenį, apsupusį miestą, mes skaičiavom bangas ir kolonas, mes ragavom ekspreso kavos ir ieškojome pašto dėžučių, mes žiūrėjom į moteris, aikštes ir bėgančius žmones. Danguje sužaibavo. Šiaurinė Šinšila pabudo ir nubėgo ieškoti gamtos.

 

Vieną kartą Šiaurinė Šinšila sutiko didžiulius tarakonus. Oho, kokius didelius. Tai buvo Ragusoj

 

 

 

 

Išsitapatinimas

 

Kai esi kitoje vietoje. Na ne toj vietoj, kur pastoviai gyveni. Tokioj vietoj, kur kiti vaizdai, kur viskas visai kitaip, nei toj vietoj, kur gyveni pastoviai. Tai, kai esi tokioj vietoj, viską kas supa tave, matai tarsi kine, kodėl kine, na tiesiog labai neįprastai matai, toks visas išsitapatinęs, regi tarsi pats dalyvautum veiksme kurį tiesiog matai. Matai tarsi kine, o iš tikrųjų ( įdomu, kas tai, tas iš tikrųjų) veiki visas pats, na bent kūnas veikia, nes matai, kaip jis dalyvauja. Kartais net nejauku už save pasidaro. Kaip jis dalyvauja aktyviai, ką jis veikia, net ką galvoja. Taip žiūri ir susimąstai, Dieve mano, kas gi čia daros, ką aš čia darau? Tikrai, ką aš čia darau ? Baisu pažiūrėt, o nežiūrėt negaliu, pats gi ir veikiu visame šiam spektaklį. Kaip pabusti?

 

Kelionių vadovai

 

Agrigento miestas dunkso virš senovinio šventyklų miesto. Dunkso savo  septyniasdešimtų metų daugiaaukščiais, mafijos reputacija ir labirintu gatvių, neleidžiančiu ištrūkti. Oi, sako Šiaurinė Šinšila, man čia baisu.  Čia nesustok.  Jau valgyt tai aš nenoriu. Štai ką reiškia prisiskaityti kelionių vadovų.

 

Reikalai

 

Šiaurinė Šinšila sėdi  senovinėj graikų šventykloj, ant labai, labai senos kolonos liekanų. Spindi saulytė, gelsvas kalkakmenis spindi žydrame danguje. Tyla, tik kuosos praskrenda, sukiauksėdamos. Suskamba telefonas. Taip, sako Šinšiliukas, gan tyliai, kodėl nepakrovėt?  Jau garsiau. Jau praėjusį savaitgalį turėjot pakraut? Jau skamba visa, senovinės šventyklos erdvė. Taip, bet aš ne Lietuvoje, taip, aš esu ne Lietuvoje, aš toli, sako Šiaurinė Šinšila, išjungia  telefoną ir  dar ilgai žiūri į ekraną, kuosa kiauksi toliau, ant medaus spalvos šventyklos kolonų.

 

Erikė

 

Šiaurinė Šinšila klaidžioja po debesį, tarp katedros ir bažnyčios, tarp bažnyčios ir parko, miesto sienos ir aikštės. Klaidžioja siauromis viduramžiškomis gatvelėmis po Erikės miestą. Kartais  debesėlis prasiplėšia ir matos žvaigždės, kai žiūri aukštyn. O, kai žiūri žemyn, matos uosto žiburiai ir jūra. Gatvele einant staiga prapuola visa gatvė. Ir kaip čia gyvent? Tokia šalta drėgmė apkabina. Septyni šimtai metrų virš jūros lygio. Vien šventyklos ir rūkas. Rūkas, šventyklos ir  šviesuliai.

 

Palermas

 

Šiaurinė Šinšila vairuoja Palerme

– Och tu bl… kur lendi    pypt, pypt,       ką čia   pypt, pypt, pypt

pypt,        visai   pypt, pypt,           pypt, pypt

pypt.

Uch, sustoja visa sukaitus.

 

 

 

Londonas

 

Šiaurinė Šinšila vaikšto po Londoną ir piktinasi. Koks baisus miestas, kokie baisūs žmonės, kaip jie rengiasi? Pažiūrėk, kokie batai, pažiūrėk, kaip jie eina. Siaubas

Ir kaip, jie čia gali gyventi?

 

Miega  Šiaurinė Šinšila Stanštedo oro uoste, miega sau  linksmai ir į nieką nežiūri, žalias paltukas samaninis lietus ir tėvynės ilgesys- jau labai, labai noriu namo, labai noriu.

 

Įvairūs 4

 

Niekas nemoka taip stipriai tylėti, kaip Šiaurinė Šinšila.

 

Šiaurinė Šinšila pasiskaičiavo savo gyvenimą ir nutarė.

 

Susitvarkyk prašau ir nenervuok manęs, bent jau dėl šito.

 

Tu suvalgei mano salotas, reiškia ne taip jau ir laukei.

 

Mariau bl.., ach tu šai.., aš jų taip norėjau, šiknius, bjaurybė, šlykštynė,  parašyta.

 

Šiaurinė Šinšila parsinešė širmą ir žiūri. Oi, kaip jauku.

 

Tekstas

 

Ką tu vaikeli išvalei,  ką tu valei, savo sielos prieangį išvalei, bet ne kriauklę.

 

Šiaurinės Šinšilos vairavimai

 

O kaip tu išsilaikei?

Na paėmiau ir išsilaikiau

 

Teoriją aš išsilaikiau sąlyginiu sutartiniu vienetu, tai yra aš truputi pavaikščiojau individualiai ir laikiausi teises. Na galima sakyt už gražias akis. Kad kvepiu fantastiškai, kad  nuostabūs mano papuošalai, o kai  bandžiau duoti pinigus, sako tu ką nori neišlaikyti. Tai dabar užmiršk ką išmokai ir pradėk vairuoti.

Tai ji jau turi teises, ji net gi jas išsilaikė, žinot kaip, bet išsilaikė. Ji dabar  labai laiminga. Labai, labai. Netgi labiau, nei įmanoma įsivaizduoti. Tiesiog taip, kaip išpildžius gyvenimo svajonę. Važinėja dabar ir švyti. Tiesiog spindi. Tik kartais akinius užmiršta užsidėti, Na tiesiog nenori. Gal sau nepatinka su akiniais. Per daug protingai atrodo. Tai važiuoja be jų. Kelio labai neįžiūri. Ai, sako matau intuityviai, jaučiu. Va šiandien buvo taip balta, kad tos baltos mašinos ir nepastebėjau, o kaip su ja prasilenkėm ir nežinau, tiesiog užsimerkiau.  Girdėjau,  kaip ABS suveikė, tai taip sužinojau, kas tai važiavimas žiemą.

 

 

 

 

Šiaurinė Šinšila vairuoja automobilį, o aš jai uždėdinėju akinius

 

Tu ką nori, kad aš į avariją patekčiau?

Ne, aš stengiuos išlikti gyvas. Visais būdais stengiuos išlikti gyvas.

 

Matrica

 

Sudėlioti skaičiukus  nulis vienas, vienas nulis, reikia sudėlioti skaičiukus ir tada  viskas  tarsi atsistos į savo vietas.

Kiekvienas skaičius turi susidėti.

Ai, jų būna įvairių, oi jų kokių būna…

Susikurk savo matricą.

O skaičiukuos suvedus, aš labai gerai žinau, kiekvieną skaičiuką, kiekvieną klientą, kiekvieną plytelę. Bet aš jau noriu namo, noriu kažką  parašyt.

 

Šypsena

 

Ji turi lūpų kampučiuose paslėptą nuostabią šypseną.

O mano šypsena kreiva.

 

Įvairūs 5

 

Šiaurinė Šinšila jaučias viena pasaulyje, todėl, kad eini, eini ir atsimuši, kaip į sieną. (čia apie žmones}

 

Jo, sako  Šiaurinė Šinšila, jei toliau taip skaudės, neisiu rytoj į darbą. Aišku meluoja.

 

Taip galima žiūrėti, kaip nori, viskas, aš jau miegu, eik tu žinai…, aš jau einu miegot.

 

O tu nekomanduok man, kaip aš noriu taip ir darau.

 

Jau pamiršau ką tu sakei? Aš sakiau?

 

Galiu mesti, bet gali už  žvakės užkliūt. Oi, ne, nemesk

 

Prisimenant jaunystę

 

Svarbiausia būdavo rodikliai, kokie ten rodikliai, paklausdavo, kaip baigei ir viskas. O, kai grįžau girta ir mane primušė, pasakiau išeisiu, jei jūs tokie. Tada suprato, kad taip ir padarysiu ir daugiau nelietė, tik cigaretes atimdavo. Ir tada viskas buvo „čiki“.      Aš visiškai prasigėriau   aštuntoj, ar devintoj klasėj.

Ir tada kažkaip aš radau pantomimą, ar tai ji mane surado. Na gal kokius metus.

Dar teko su ja ir pavažinėti. Bet vis tiek ilgai neišbuvau ir vėl ėmiau gerti. Bet mokiausi gerai, buvau pirmūnė. Tai buvo visai suderinami dalykai. Vieni mokytojai mane  visaip dergė ir žlugdė, o kiti padėjo kūrybinėm galiom vystytis. Ir jie mane tempė. O tėvams rūpėjo tik, kad aš kažką daryčiau, kad  kažkur eičiau, kažką lankyčiau. O tėtė tai buvo mokslininkas ir tai viską pasako. Bet iš esmės jie nieko nedarė, buvo apatiški. Manė, kad aš pakankamai stipri ir kad su viskuo galiu susitvarkyti pati. Aišku, pagalbos nenorėjau.

Kai  man buvo keturiolika metų aš patekau i komą. Vestuvėse, persigėriau.

O visa tai dengė kūrybiniai projektai, teatras, kelionės. Talinas, Ryga, Kijevas, Kišiniovas. Statėm operas, statėm dramas, grodavom, dainuodavom, varydavom prie juros, prie ežerų. Būdavo pirtelė ir ten  šokdavom ,dainuodavom.  Dar turėdavom tėvų sodus, jais ir naudodavomės.

 

Džozefas palieka namus

 

O ką jam daugiau daryt, jam taip liūdna ir jis išeina su Marium į platų pasaulį nežinomybės link.

 

Bonifacijaus atvykimas

 

Nespėjo Džozefas išeiti, atkeliavo Bonifacijus. Taip ir vartos dabar abu ant sofos, tokie minkšti, tokie gražūs, tokie pliušiniai.

Po to pasirodė, kad jo vardas  dar ir Leonardas. Bonifacijos- Leonardas.

Tai visi dabar vartos.

 

Šiaurinė Šinšila ir filosofija

 

Ji  turi labai gerų filosofinių minčių ir jos pasaulis labai platus nuo Nyčės iki Sokrato. Kartais ji pasako, ką nors tokio išmintingo, kad aš net nespėju užrašyt. Kad sureaguoti ir suspėt paskui Šiaurinės Šinšilos išmintingas mintis reikia būti labai budriam. Taip kartais  pavyksta  ir užrašyti. O  būna kuomet jos mintis nukrenta, kaip didingas atradimas, tuomet tai ištariama tokiu balsu, kad gali krūptelėti. Kur čia jau beužrašinėsi. Tuomet visas pasaulis pradeda suktis pagal Šiaurinės Šinšilos dėsnius. Ir nieko čia nepadarysi, tokia pasaulio tvarka.

 

Dar kartą apie tvarką

 

Šiaurinė Šinšila labai švari ir nieko nenumeta neteršia ir iš vis yra labai ekologiška.

 

 

Parėjo Šinšila  namo po spektaklio ir kad dainuoja ir kad dainuoja. Tokiu aukštu, aukštu balsu, na  beveik sopranas.  Tam tararararara tarararam tam tatatataaaaaaaaaaaaa ta tarararararararaa tam tatatatata tadadadadadam ta tararararara tam ta, užbaigia labai žemu balseliu.

 

Šiaurinė Šinšila važiuoja greitai i koncertą ir sako, kai aš greitai važiuoju nieko negalvoju

O kai lėtai?

O kai lėtai, galvoju kur važiuoju.

 

Šiaurinė Šinšila klausinėja apie Petrą muzikantą, o kiek jis vaiku turi, o kiek jam metu o kas vaikai? o kieno vaikai?

Ai sakau nepletkinam…

 

Šiaurinė Šinšila pyksta

Supyksta Šiaurinė Šinšila nutyla ir ima daryti giliamintes filosofines išvadas- ai, man kažko nesako, nuo manęs slepia, kas tai per žmogus, kad nuo manęs slepia, kaip tai galima, o ką jis nuo manęs slepia, aha jis kažką tokio nuo manęs slepia, jau laikas užsimarazminti…

Labanaktis