Ką tu čia dabar darai? 2010

Kartą sėdėdamas rudenėjančiame parke žvelgiau į sukūriais skraidančius uosių lapus. Buvo toks  metas, kai visas lapų auksas jau ant žemės, o viršuje, už plikėjančių medžių šakų matės skaidri žydrynė.  Ir čia pamačiau per pasakišką lapų kilimą, bėgantį vaiką. Jis buvo tokio amžiaus, kai tik tik išmokus vaikščioti, ne tiek einama, kiek truputi pakylėtai skrendama. Jis palaimingai tipeno per pačius lapus, kažkur į tolį, jam vienam žinoma kryptimi. Besigrožėdamas  šiuo vaizdu, net krūptelėjau nuo stipraus, čaižaus balso. – Ką tu čia dabar darai? – šaukė. Vaikas net nekrūptelėjo, net nestabtelėjo ir nė kiek nesulėtino savo palaimingo lėkimo. Jis tipeno toliau su palaiminga išraiška veide, laisvas nuo bet kokių apribojimų, laisvas bėgti per lapus. Bet jėgos buvo nelygios ir grėsmingo balso savininkė,  netruko  jį pavyti ir nutverti už pakarpos. Ką tu čia dabar darai?- kratydama paklausė dar kartą. -Ką tu čia dabar darai?-  Gal neklausė, gal greičiau konstatavo. Aš čia girdėjau klausimą. Kartais realybė taip pakrato norėdama išgirsti atsakyma. -Ką tu čia dabar darai?

Taip susimąsčiau aš- kokią kainą moki už laisvą polėkį.

 Taip , susimąsčiau aš- Ką aš čia dabar darau?

 Ką girdėjo vaikas, taip ir liks nesužinota…