Pennabilli- mažo miestelio didelės šventės

Spausdinti puslapį

Italai pasižymi atsipalaidavusiu požiūriu į laiko tėkmę, ilgu ir gracingu valgymu, bei smagiais šventiniais vakarais, atslūgus dienos karščiams. Visai nedideliame miestelyje, įsikūrusiame tarp dviejų į dangų kylančių uolų, šiltomis vasaros naktimis, vyksta neįtikėtinai gyvos šventės.

Čia Apeninų kalnagūbryje, netoli nuo Adrijos jūros, kiekvieną birželį įvairiuose nedideliuose miesteliuose, savaitgaliai virsta karnavalais, cirku, teatru ir muzika. Nors naktys čia ir trumpos, bet visiška pietinių kraštų nakties tamsa apgaubia visus kalnus ir slėnius, palikdama tik mažus miestelius švytėti, tarsi šventines ugnis.

Pennabilli- tai vienas iš jų. Artėjant penktadieniui mašinų srautai ima judėt, ne tik link jūros, bet ir kalno šlaitu į viršų, link šio smagaus miestelio. Ir mašinos čia surieda įvairiausių spalvų ir markių, keistų ir modernių formų, dvivietės ir su miegamom vietom. Prie įvažiavimo į miestą užrašas skelbia-“ Pennabilli- miestas globojantis artistus”. Tai jau tikrai įdomu ir originalu..

Vakarėjantis rausvas dangus atiduoda paskutinį dienos karštį ir iš lėto apgaubianti tamsa, suteikia visam miesteliui dar daugiau jaukumo. Centrinėje- Viktoro Emanuelio aikštėje, kaip ir visur Italijoje, puikuojasi fontanas. Gausybė žmonių, susėdę ant dar įkaitusių akmeninių laiptų, stebi, linksmai išsidažiusio, klouno pasirodymą. Bet čia tik centrinė, paradinė vieta, o siaurose gatvelėse ir jaukiuose kiemuose dar įdomiau. Trys plėviakojės, žirafakaklės būtybės meiliai sutinka visus praeinančius- grakščiai sukdamosios šoka ir lankstosi. Prie sienos sustoję energingi ir linksmi muzikantai, tiesiog skrodžia erdvę savo skardžiais balsais. Kas įdomiausia, kad aš su jais susipažinau dar Toskanos pilyje, kur jie dabar ir gyvena. Ir štai čia aš matau, kaip žavingas Mikele, kilimo iš Kalabrijos, savo sodriai žavingu balsu vinguriuoja melodijas. Su gitara jam padeda ilgaplaukis Marko, o su mandolina Juko, kuri jau septyni metai, kaip pabėgusi iš tvarkingosios Japonijos ir gyvenanti tikroje hipių Italijoje. Šalia jų, grojančių- dvi merginos pašėlusiai šoka, pagautos vitališko entuziazmo. Kiek toliau prie kelio stovi vienišas, baltai apsirengęs poetas ir estradiniu balsu iš kiekvieno praeinančio kaulija pinigus, žadėdamas už tai paskaityti tik jam vienam /tam praeinančiam/ skirtų eilių. Nors jas sunku suprasti, bet iš balso tono ir manierų nesijaučia nieko ypatingai subtilaus.

Gatvelėse, kylančiose aukštyn ir juosiančiose uolą, gausu gatvės prekiautojų su įvairiausiais daiktais. Ir kokių tik daiktų čia nėra? Pilna labai subtilių, įdomių, keistų, o ir banalių buityje naudingų ir praktiškai nepanaudojamų, puošiančių tave ir aplinką ir niekur netinkančių grožybių. Mane labiausiai sužavi šviečiantys žibintai, padaryti iš popieriaus ir odos, medžiagos ir stiklo gabalėlių, įmantriai suderinti ir jaukiai šviečiantys. Na ir pardavėjos ne mažiau įspūdingos, išraiškingos ir žavingai apsirengusios. Einu, žvelgdamas į pakabukų, auskarų, apyrankių ir molinių pypkių pilnus prekystalius. Čia neįtikėtina gausybė visokiausių rūkymo instrumentų iš juodosios keramikos ir rudo blizginto molio. O kiek giliau už prekystalių matyti ir metalu blizgančios krosnys skirtos keramikai degti. Raudona liepsna spindi per nedidelę angą ir galima pamatyti įkaitusius iki raudonumo molinius dirbinius.

Bendra atmosfera tiek nuostabiai neįtikėtina, kad į viską, kaip į sapną šviečiantį žvelgiu. Dar ir gražiai nesuprantama italų kalba atleidžia sąmonę nuo komentarų ir vertinimų ir leidžia džiaugtis visu čia vykstančiu veiksmu. O ir keistų veislių šunys didelėmis akimis žvelgia į visą šį šurmulį ir neloja, o tik linksmai judindami uodegas džiaugiasi kiekvienu praeiviu, prie jų priartėjusiu. Ar tai šeimininkų ramumas jiems persiduoda, ar tai jie visi baigę kontempliacijos kursus.

Totali šiluma atpalaiduoja mano kūną ir jis , tarsi visu savim ima girdėt nuostabius Lotynų Amerikos muzikos garsus. Tirštai prisotintas oras, apima kiekvieną gatvelę, skverą ar uolą, ant kurios užlipęs nugriūnu ir žvelgiu į mirguliuojantį žvaigždėtą dangų.

Kvapų erdvės čia subtiliai atitinka kiekvieno skersgatvio dvasią. Vienur – didžiulis, baltais žiedais medis, apgaubia paslaptingu aromatu, kitur, prie balkaniškos muzikos trimitų jaučiu keistą įkaitusio akmens kvapą.

Visas karnavalinis nakties miestelis Pennabilli dabar atrodo, kaip pasakų labirintas, kuriuo klaidžiodamas gali rasti tik dar įdomesnes, dar įspūdingesnes, dar ramesnes, ar romantiškesnes, triukšmingesnes, ar tylias erdves. Artistai ir muzikantai netikėtai pereina į kitas vietas ir nors visa tai surašyta ilgoje programoje, visko suseki nespėji ir pastoviai džiaugiesi naujais atradimais. Sutinku grupelę pamėkliškų, neregėtų būtybių, gal kilusių iš kitų vietų, kurios visos nukreipia į mane savo spalvotai apvedžiotas akis. Jau 12 valanda, o jausmas , kad šventė tik prasideda. Siauroj gatvelėj dar susiduriu su dviem brazilų muzikantais, tik ką grojusiais graudžiai ilgesingą bliuzą. Užlipęs į pačią kalno viršūnę, stebiu kaip dangaus skliautas iš lėto sukasi aplink šiaurinę žvaigždę, į dangų kyla keisti dūmai ir linksmas juokas. Tik nutilus “ bona vista” muzikos garsams, išvažiuojam ieškoti vietos nakvynei.

Ryte nubundu šalia aguonomis žydinčio lauko, žalumoje, prie mažo čiurlenančio upeliuko. Kelias, kuriuo naktį nuvažiavau, dabar atrodo, kaip aukštyn kylanti uola į kurią vos, ne vos užriedu. Dieninio miestelio gatvės, tarsi išmirusios, nutviekstos saulės ir tuščios. Ant vieno namo sienos randu užrašą, kad čia lankėsi XIV Dalai Lama, Tenzin Ghiatso ir padovanojo miesteliu varpą. Tai taip…